Kelintus metus trunkantis statybų bumas pamažu atgaivina pabodusį miesto veidą.
Deja, dar dauguma naujų namų miestų visiškai nepuošia. Galbūt statytojai neturi jokio supratimo apie architektūros estetiką, o gal architektai pamiršo savo pareigą? Apie tai kalbamės su kauniete architekte Neringa Blaževičiene.
Kai matai namus tvirtoves su įvairiais bokšteliais, kyla klausimas, nuo kokio priešo ruošiasi gintis jų gyventojai? Dar keisčiau blokinių daugiabučių namų kvartale atrodo lyg iš pasakų šalies nutūpę komercinės paskirties nameliai iš Disneilendo (kavinė „Legenda” Kauno Kalniečių mikrorajone) arba praeito amžiaus pradžios stiliaus rąstinės bakūžės (Kauno Šilainių restoranas „Bernelių užeiga”). O ką jau kalbėti apie įvairios formos ir spalvų daugiabučių namų langus ar balkonų stiklinimą, fasadų išmarginimą. Atrodo, daugelyje Europos šalių egzistuojanti vieninga architektūra mūsų šalyje lyg ir negalioja, mat niekas nesirūpina būsimo miesto veidu.
Biurokratiniai barjerai ten, kur nereikia
Valstybinė biurokratija, pasak architektės Neringos Blaževičienės, yra padariusi labai daug apribojimų toje vietoje, kur dirba profesionalai, kad šie negalėtų laisviau reikštis, bet visiškai nesugeba valdyti to proceso, kur piliečiai daro ką nori ir niekas negali jiems to uždrausti. Be to, į nuneštą derinti projektą niekas ir nežiūri, niekam neįdomu koks jis, kaip atrodys pagal jį pastatytas namas miesto kontekste, visi žiūri tik, ar namo projektas atitinka reglamentus ir detaliojo plano sprendinius. Dabar gyvuoja tokie biurokratiniai barjerai, kad ir savivaldybių architektai nelabai gali reikšti savo nuomonę ar daryti kokią nors įtaką. Todėl bjaurojama daugiabučių namų architektūra.
Neturėtų trukdyti kitiems
Naujo namo architektūrą kartais sugadina ir statybininkai, nes laiko save visažiniais, tad įkalbinėja užsakovą keisti architekto sudarytą projektą. „Mano darbo praktikoje pasitaikė toks atvejis. Sudėjo statybininkai blokus į žemę ir jiems pasirodė, jog namo cokolis per žemai, todėl ėmė įkalbinėti užsakovą užpilti dar vieną 60 centimetrų cemento sluoksnį. Vėliau visą namą teko aplipdyti laiptais. Taip atsirado paradiniai laiptai, laiptai į sodelį ir rūsį. Tada žmonės nepagalvojo, o vėliau nebuvo kitos išeities. Net ir labai gerbdama statybininkus, manau, kad vien jais pasikliauti negalima. Kartais jie yra tikrai profesionalūs, bet jeigu visi namai būtų statomi prižiūrint architektams, jie būtų tikrai gražesni. Ir statybininkai neturėtų komentuoti ar kaip nors keisti architektų projektų, net jei jiems tai atrodo kitaip”, – įsitikinusi architektė.
Tas pats vyksta ir projektuojant būsto interjerą. „Projektuodama gyvenamąjį namą savo užsakovams patariu įsirengti didelius langus. Didelis langas optiškai padidina mažą namuką arba nedidelę patalpą, atveria grožį už lango, kieme. Kurdama vidinę būsto erdvę, laiptus stengiuosi projektuoti taip, kad jie neužstotų pagrindinės būsto erdvės, parinkti atitinkamas spalvas, kur reikia įrengti papildomą apšvietimą”, – teigia N.Blaževičienė.
Architekto pareiga – sukurti jaukią vidinę erdvę būsto gyventojams, vėliau apdailą. Tada dažnai savo žodį taria dizaineris – padeda išsirinkti užuolaidas, sukabinti paveikslus, nudažyti sienas, suklijuoti plyteles. Bet jei dizaineris ateina ir pradeda niokoti architekto sukurtą erdvę tik tam, kad parodytų, jog jis šį tą dirba, arba jei dizaineris atvyksta į paruoštą erdvę ir „sugeba” į 5 kvadratinius metrus sukišti 16 skirtingų medžiagų, taip interjere atsiranda akmens masės grindys, marmurinis židinys, už 1,5 metro ant metalinių kabių pakabintos stiklinės laiptų pakopos. Visa tai tokia „neskani mišrainė”, o apie interjerą net baisu kalbėti.
„Naujieji lietuviai” linkę išsišokti
Lietuva, pasak architektės Neringos Blaževičienės, nuo seno turėjo vientisą estetinę išraišką, ir kol žmonės buvo arčiau žemės, dominavo noras neišsišokti, neišsiskirti. „Naujakurys atsikėlęs į kaimą stengėsi prie jo pritapti ir nestatyti savo būsto kitoniškai”, – teigia architektė. Beveik visoje Europoje tai išlikę iki šiol. Nei Švedijoje, nei Norvegijoje nepamatysi kokių nors išsišokėlių, net kaimynai estai nedarko savo architektūros. O Lietuvoje?! Vos tik žmonių kišenes pripildė dideli pinigai ir galimybė juos leisti, tuoj vidury miesto ėmė dygti įvairios pilaitės su bokšteliais, įvyko kažkoks atotrūkis tarp mentaliteto, išsiauklėjimo ir išsilavinimo. Galimybė statyti prabangesnį namą, žmones atplėšė nuo įprasto estetinio supratimo, kad nedera nei išsišokti, nei būtinai stengtis kaimyną pralenkti ar jo ribas peržengti.
Labai gražu, kai kaime stovi namas šlaitiniu stogu, bet kai toks namas įbrukamas į Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos miesto centrą, ir dar folkloro stiliaus (užapvalinant kampus) stogu, tai jis atrodo naiviai, graudžiai, nes nelieka estetikos. Savininkui kartais tai labai gražu, bet aplinkiniams…
Sąmoningas pilietis sklypą visada perka ten, kur jam mieliausia gyventi, kur gražu, tačiau įgijęs nuosavybę turėtų pasižiūrėti ir kokie namai yra aplinkui. Įsikėlus nereikėtų pradėti kurti savo pasaulio taip, tarsi pirmas būtum patekęs į negyvenamą salą ar nusileidęs į Mėnulį. Aplinka ir kontekstualumas labai svarbūs. Investuodamas pusę milijono į būstą, naujakurys turėtų nepagailėti 5 proc. projektui. Priešingai, sutaupęs architektūrai, turės namą, kuriuo visiškai nesidžiaugs.
Neišlavintas estetinis skonis
Prekybos centruose žmonės įsigyja įvairių senienas primenančių kičinių niekučių sodybos kiemui puošti. Taip, pasak architektės, nei iš šio, nei iš to kiemas pridygsta įvairių nykštukų. Ar tai architektūros lygis? Prie kičo plitimo prisideda ir „reformuota” švietimo sistema. Seniau jau penktokai piešė natiurmortus, liejo akvareles, o dabar dešimtokai paišo kaip darželinukai, bet ką, ir niekas nesirūpina lavinti jų estetinį skonį, o abiturientai visai nieko neišmano apie braižybą. Mokyklose nėra ir architektūros pradmenų, nes apie meną ir estetiką kalbama tik specialiose meno mokyklose, o visur kitur domimasi tik informatika, matematika… dar sportu.
„Aš nepretenduoju į visko žinojimą, – teigia Neringa Blaževičienė, – bet daugiau nei 40 namų suprojektavusi ir per tą laiką susidūrusi su įvairiais užsakovais pajutau, kad žmonės iš tikrųjų stokoja fantazijos. Ir tai nėra minuso ženklas, jie paprasčiausiai neturi tokių estetikos pagrindų, kokius gavome mes, ir net nesupranta, ką noriu jiems pasiūlyti braižydama jų namui projektą, nes paprasčiausiai visai nesupranta brėžinių, o mano darbą vertina tik išvydę pastatytą namą. Pavyzdžiui, žmogui rodai būsimo namo projektą, o jis sako: „Ne, ne! Taip nebus”. Tada architektas turi sugebėti apginti savo kūrinį ir jam įrodyti tai, ką nori padaryti. Labai gerai architektas su užsakovu randa bendrą kalbą, vienas kitą supranta ir pasitiki, o jei architektai (dažnai pasitaiko, nes viską lemia pinigai) pradeda pataikauti užsakovams, tai mūsų miestai bjaurėja.
Kartais pamatai nevykusį sprendimą ir kolegos paklausi: „Kodėl taip padarei, kad viskas neskoninga?” Projektuotojas atsako, esą žmogus taip norėjo. Tai visiškai nesąžiningas atsakymas. Mūsų, architektų, priedermė užsakovams pasakyti, ko jie turi norėti, nes mums matyti, o jie kartais visai nežiūri ir nesupranta. Todėl architektūroje net ir reklama neturi jokios vertės. Gali reklamuotis su savo brėžiniais kiek nori, niekas nesusidomės. Mus visuomenė atpažįsta tik pagal padarytus darbus”.
Pradeda suprasti namo paskirtį
„Kičas pagaliau dingsta iš naujų namų statybos, – džiaugiasi architektė. – Žmonės pradeda suvokti statybos mastą, pasitikėti projektuotojais, nes suprato, kad statyti namą – ne megztinį megzti”.
Aš nekalbu apie naujakurius, kurie turi galimybių statyti sau namus kažkur laukuose ar vienkiemyje ir ten išreikšti savo fantaziją. Sveikinu iškilusius namelius iš šiaudų, iš spalių ar iš ko kito. Jei tokioms statyboms žmogus turi sąlygas ir gerai jaučiasi, kodėl ne, tegul realizuoja. Žmogus, kuris neteikia didelės reikšmės savo gyvenimo būdui ir turi svarbesnį užsiėmimą, darbą, neturėtų akcentuoti išskirtinių savo būsto savybių, nes jo gyvenimo būdas turės atspindėti ir būstą, kuriame gyvens. Juk neprotinga statyti ypatingai prabangų namą, o vėliau nesugebėti jo išlaikyti. Didelį namą visada sunkiau išlaikyti.
Šiandien daugybė piliečių statydami daug vilčių sieja su paskolomis, o po to nuleidžia rankas, nes nesugeba realizuoti visų savo planų. „Šaunu, kai žmonės įvertina savo galimybes ir pradeda suprasti, kas yra gyvenamasis namas, kam jis reikalingas, kokia jo paskirtis, kad jis ne tvirtovė, kad pagrindinė namo funkcija yra gyventi ir gerai pailsėti po darbo, kad jame turi gerai jaustis visa šeima, – sako Neringa Blaževičienė. – Taip pat šaunu, kad žmonės pradeda suprasti, jog jų būsimame name nereikalingi papildomi kvadratai anūkams, seneliams, kad namą reikia statyti tokį, kokio reikia šiandien”.
Jei būstą statosi jauna šeima, tai normalu, kad namas planuojamas 20 metų, nes jame turės tilpti ir būsimi šeimos nariai. Jei būstas racionalus ir tvarkingas, jame galima nugyventi iki mirties. Žinoma, ir šiandien pasitaiko užsakovų, kurie nori 500 kvadratinių metrų namo, o po to dievai žino, ką jie ten veikia. Dauguma naujakurių bando išsitekti namuose iki 200 kvadratinių metrų. Tokių, kurie pasitenkintų namais iki 120 kvadratinių metrų, kol kas nedaug.
Šeimai, auginančiai 2-3 vaikus, 125 kvadratinių metrų namo užtenka, nes yra pakankamai erdvės ir vietos kiekvienam šeimos nariui susikurti savo individualų kampelį. Pavyzdžiui, vaikams pamokoms ruošti ir miegoti visiškai pakanka turėti po 10 kvadratų kambarius. Taip liks daugiau erdvės bendroms patalpoms.
Kyla vientisi kotedžų kvartalai
Klaipėdoje vis daugiau savitos architektūros, randasi gražus gyvenamųjų namų kvartalas „Žaliasis slėnis”, kurį projektuoja kauniečiai architektai. Čia išlaikytas visų pastatų vientisumas: klinkerio plytų sienos ir čerpių dangos stogai.
Pasak architektės, Lietuvoje iki šiol dar nebuvo pastatytas nė vienas vientisas kotedžų kvartalas.
Prieš keletą metų tokio kvartalo idėja buvo kilusi Kaune, Ringauduose. Ringaudų projektas buvo pradėtas kartu su „Jungtinėmis pajėgomis”. Ši idėja labai greitai žlugo, nes gyventojai prisisamdė architektų, ir kiekvienas ėmė projektuoti savaip. Taip kvartalo visumos nebeliko.
Dabar naujas kotedžų kvartalas kyla Kaune, Fredoje. „Aš manau, gal Fredos miestelis ir bus pirmas vientisos architektūros kūrinys šalyje, suplanuotas ir pastatytas nuo pradžios iki galo”, – teigia architektė N.Blaževičienė. Pasak jos, kai kas skeptiškai vertina paties kvartalo projektą, neva jis yra per niūrus, trūksta žalumos. Kalbama, jog jis per tankiai užstatytas. Žmonės, keldamiesi gyventi į tokį Fredos miestelį, sąmoningai renkasi organizuotai kuriamą aplinką, kur ieško tik buto gyventi, o ne vilos, kad praleistų atostogas ar savaitgalius.