Prieš trisdešimt metų pradėjęs kurti trumpus filmukus ispanas Pedras Almodovaras tapo vienu geriausių Europos režisierių su klasika tapusiais filmais „Viskas apie mano motiną” bei „Oskaru” apdovanotu „Pakalbėk su ja”. Šių metų Kanų kino festivalyje Almodovaras, ką tik atšventęs savo 55-ąjį gimtadienį, pasirodė su naujausiu savo filmu „Sugrįžimas”, laimėjusiu apdovanojimą už geriausią scenarijų ir moterų aktorių vaidybą.
Pedras gimė 1949 m. rugsėjo 24 d. Calzada de Calatravos miestelyje, La Mančos regione, Ispanijoje, ir augo didelėje šeimoje. Tėvai jį išleido mokytis į katalikų mokyklą, kuri paliko Almodovarui neišdildomų įspūdžių. „Visa, ką čia išmokome, buvo kaltė, nuodėmė ir bausmė”, – sako Pedras. Šia patirtimi jis pagrindė savo garsiąją juostą „Blogas auklėjimas”, kurios scenarijų rašė net dešimt metų.
Į Madridą Pedras atvyko 16-os ir pragyvenimui užsidirbdavo prekiaudamas panaudotais daiktais vadinamuosiuose blusų turgeliuose. Dėl pinigų stygiaus Almodovaras negalėjo sau leisti studijuoti filmų režisavimo. Be to, tokios mokyklos aštuntąjį dešimtmetį Franko vyriausybės buvo uždraustos. Vietoje to jis rado darbą Ispanijos telefonų kompanijoje ir iš savo atlygio susitaupė kino kamerai.
Nuo 1972 iki 1978 metų Almodovaras su draugais kūrė trumpučius filmukus. Šių ankstyvųjų filmų „premjeros” buvo pagarsėjusios greitai augančiame ispanų kultūros pasaulyje. Per keletą metų Almodovaras tapo populiaraus kultūrinio judėjimo „La Movida” žvaigždė.
Jo pirmasis pilnametražis filmas „Pepi, Luki, Bom ir kitos mergaitės” pasirodė 1980 m., o 1987 m. jis ir jo brolis Augustinas Almodovaras įkūrė savo leidybos kompaniją „El Deseo”.
Kanų kino festivalyje sėkmės sulaukęs naujausias ispanų kalba sukurtas Pedro Almodovaro filmas „Sugrįžimas” jau pasiekė ir Lietuvos kino ekranus. Beje, festivalio komisija išmintingai išsprendė galvosūkį, kam įteikti „Geriausios aktorės” apdovanojimą, – jis atiteko visoms šešioms čia vaidinančioms aktorėms, tarp jų ir Penelopei Kruz, su kuria Almodovaras dirba jau šešeri metai, – nuo „Viskas apie mano motiną”.
Pagrindinė „Sugrįžimo” tema yra motinystė. Beje, juostai, kaip prisipažįsta Pedras, labai daug įtakos padarė jo paties motina. Dalis „Sugįžimo” dialogų yra sukurti būtent iš pokalbių su ja.
„Sugrįžimas” Pedrui nėra tik pavadinimas. Šis filmas leido sugrįžti prie daug dalykų, prie savo šaknų: filmavimas vyko kaimelyje, kuriame užaugo režisierius, be to, jis vėl dirbu su Karmen Maura ir Penelope.
Minėjote, kad prieš filmavimus tris mėnesius repetavote. Kodėl?
Esu apsėstas dialogų muzikalumo. Mano darbas su aktoriais buvo panašesnis į teatro režisieriaus nei kino. Taigi mes pradėjome nuo skaitymo susėdus prie stalo – taip nustačiau dialogų toną, vėliau skaitymai virto repeticijomis tik dar ne tikrojoje filmo aplinkoje. Tuomet aktorius fiziškai parengėme jų vaidmenims (paprastai su manimi dirba tam skirta komanda). Tai labai svarbu: aktoriai turi atrodyti taip, kaip jų personažai; pažvelgę į veidrodį jie turi matyti savo kuriamą veikėją.
Tarkim, Penelopę aprengėme iš padėvėtų rūbų parduotuvių pirktais autentiškais septintojo dešimtmečio pabaigos aštuntojo pradžios stiliaus drabužiais. Nežinojome, net ką daryti – nors jie buvo bjaurūs, tačiau Penelopė atrodė nuostabiai, tad jai ant veido pritaisėme karpą – kad būtų bjauresnė.
Dar vienas netikras dalykas – tai jos sėdynė. Teko ją padidinti. Norėjau sukurti tokius personažus, kaip šeštojo dešimtmečio Italijos filmuose, kuriuose moterys linko į apvalumą. Taigi didesnė sėdynė turėjo sudaryti įspūdį, kad moteris yra arčiau žemės. Šitaip ir jos eigastis tapo kiek sunkesnė. Ji – kovotoja, kuri niekada nepasiduoda. Ir dar – ji motina.
Kai ekranuose pasirodė „Blogas auklėjimas”, jūs sakėte, kad moterys įkvepia jus kurti komediją, o vyrai – tragediją. Vis dar taip pat galvojate?
Taip, ir nežinau kodėl. Kai rašau apie moteris, galiu naudoti daugiau humoro. Tad po „Blogo auklėjimo” aš mielai grįžau prie moterų vaizdavimo. Jos kur kas labiau stebina nei vyrai, jos turi mažiau prietarų. Galbūt todėl, kad tiek amžių buvo priverstos tylėti, jos susikūrė kur kas turtingesnį vidinį pasaulį. Tiesą sakant, tarp Ispanijos moterų galima rasti puikių bet kokio amžiaus aktorių, bet tik ne tarp vyrų.
Moterys yra stipresnės nei mes, jos kur kas dažniau nebijo imti tiesiogiai spręsti iškilusias problemas. Aš užaugau La Mančos regione, kur, kaip ir daug kur Ispanijoje, vyrai namuose yra lyg dievai. Prisimenu savo motiną, plaunančią tėvui kojas. Tai atrodė lyg vergystė, nors buvo laikoma normaliu dalyku.
Įdomybės
Savo 1982 m. filme „Aistrų labirintai” pasirodė vilkėdamas moteriškus drabužius ir išsidažęs juodu makiažu.
„Visi mano filmai turi autobiografinės erdvės, tačiau ji pateikiama netiesiogiai, per veikėjus. Aš esu už viso to, kas vyksta ir kas pasakoma, bet niekada apie save nekalbu pirmuoju asmeniu. Kažkas – greičiausiai neapykanta pigiam ekshibicionizmui – neleidžia man naudoti per daug autobiografiškumo.”
„Kinas tapo mano gyvenimu. Ne paraleliniu pasauliu, o pačiu mano gyvenimu. Kartais man atrodo, kad kasdienė realybė egzistuoja tik tam, kad aprūpintų medžiaga kitam filmui. Kinas užpildo tuščias gyvenimo spragas, vienatvę.”
„Mano filmų veikėjai yra žudikai, prievartautojai ir panašiai, bet aš nelaikau jų nusikaltėliais, o kalbu apie jų žmoniškumą.”