Paprasto ir šilto žmogaus įspūdį bendraujant paliekanti rusų žvaigždė Julija Savičeva, šeštadienį koncertavusi Žvejų rūmuose, tik užlipusi į sceną tampa tarsi kitas žmogus – trykšte trykštanti energija, nuoširdus bei profesionalus, kokio iš devyniolikmetės gal ir nesitikėtum, santykis su publika bei dainavimas.
Paklausyti Julijos ir grupės susirinko artipilnė Žvejų rūmų salė. Grojant koncertą apšildžiusiems „Funky” publika neslėpė savo nekantrumo kuo greičiau išvysti jaunąją rusų dainininkę ir skandavo: „Julia, Julia”.
Dar prieš koncertą Klaipėdoje emocingoji ugniaplaukė prisipažino esanti be galo laiminga – gyvenanti taip, kaip norėjusi nuo pat vaikystės, dainuojanti jai patinkančias dainas, besidžiaugianti ir asmeniniu gyvenimu.
Pasikalbėti su Julija likus porai valandų iki koncerto buvo leista vos 10 minučių – dainininkė nuo pusryčių nieko burnoje neturėjusi, o iki koncerto dar reikia spėti užkąsti.
Vis dėlto pati Julija jokio aikštingumo nedemonstravo. „Galima ir 15 minučių – kalbėsimės, kiek reikės. Taip, mes alkani, bet tai nieko baisaus”, – su šypsena patikino ji.
Kokie pirmieji įspūdžiai Lietuvoje? – paklausėme žaviosios maskvietės, dieną prieš tai koncertavusios Vilniuje.
Viskas puiku, man labai patinka – ir žmonės, ir koncertas Vilniuje buvo nuostabūs. Pats pirmas įspūdis? Iškart prisiminiau daug anekdotų, tik dabar taip staiga negaliu papasakoti. Ir lietuvių akcentas pastebimas iškart, – nusijuokė.
Nuo pat mažų dienų nuolat buvai užsiėmusi – šokai, piešei, dainavai. Ar turi laiko asmeniniam gyvenimui?
Nuo pat vaikystės gyvenu muzikantų apsuptyje (Julija gimė muzikantų šeimoje. – Aut. past.), ir kitokio gyvenimo neįsivaizduoju. Sėdėti vienoje vietoje ir ramiai gyventi man atrodo siaubinga, aš taip negaliu. Ar nejaučiu pavydo daugiau laiko turintiems bendraamžiams? Jokiu būdu ne. Net niekada apie tai nepagalvojau, aš tiesiog taip augau. Tiek važinėdama koncertuoti namų ilgesį jaučiu, kaip ir kiti normalūs žmonės, bet tai tokia romantika.
Turiu vaikiną, jis kartu su manimi nevažinėja. Šiuo metu remontuojamės butą, jaučiuosi labai laiminga.
Tikslą dainuoti turėjai jau vaikystėje?
Iš pradžių pradėjau šokti. Buvau pasiutęs vaikas, mane net vadino vilkeliu (rusiškai „jula”) – turbūt teisingai man davė Julijos vardą. Pirmieji mano žingsniai ant scenos buvo sulaukus ketverių. O jeigu nedainuočiau, galėčiau užsiimti viskuo, kas susiję su kūryba. Tikrai žinau, kad šokčiau. Nuo pat pradžių, kai tik gimiau, turėjau tokį tikslą. Galvojau, kad tapsiu žinoma šokėja, turėsiu savo mokyklą ir mokysiu šokti vaikus. Dabar nėra laiko repetuoti, nors šokti labai norėtųsi.
Sunku buvo tėvams su tokia talentinga ir užsiėmusia vienturte?
Na taip, bet jie manimi didžiuojasi. Visiems tėvams būtų malonu, kad vaikas pats kažko pasiekia, ko nori. Nelengva aplinkiniams, nes mano charakteris – ne cukrus, bet su manimi bendrauti nesunku.
Ko nori pasiekti, kas tau yra karjeros viršūnė?
Tobulybei ribų nėra. Net kai žvaigždės pasiekia populiarumą, jos ir toliau kuria, ką nors išradinėja. Man tiek daug visko prieš akis, kad net įsivaizduoti sunku.
Populiarumas neslegia? Būna žvaigždžių, kurios stengiasi, kad jų neatpažintų gatvėje.
Kaip taip gali būti, jeigu darai tai, ko nori. Juk nori, kad žmonės tave žinotų, suprastų tave ir tai, ką darai, dainuoji. Kaip galima tada išeiti į gatvę ir sakyti ne, nežinokite manęs, aš to nenoriu? Juk tai prieštarauja tam, ką darai.
Bet galbūt vėliau nusibos?
Jei žmogus stengiasi, siekia, nori ko nors naujo, tai niekada nenusibos. Tai kūryba, muzika, o ne darbas prie staklių penkerius metus iš eilės. Yra tokių žmonių, kurie kūrybą, muziką taip vertina, jiems ir nusibosta.
Ar scenoje kuri kokį nors vaidmenį, ar elgiesi natūraliai kaip ir kasdieniame gyvenime?
Aš tokia, kokia esu. Štai, su manimi dabar bendraujate, ir scenoje aš taip pat bendrausiu, tik bus daug emocingiau. Visa muzika – gyva. Aš fonogramos priešininkė, net nupurto, kai kokiuose nors renginiuose, pavyzdžiui, filmuojantis, reikalauja pagal ją dainuoti. Žinoma, to neišvengsi, bet ir pagal fonogramą dainuoti reikia mokėti.
Ar tavo repertuare yra dainų, kurios tau nepatinka?
Žinote, dainuoju tik tai, kas man patinka. Man labai pasisekė su žmonėmis, kurie rašo man muziką. Prodiuseris Maksas Fadejevas skiriasi nuo kitų – jis stengiasi sujungti elektroninę, popmuziką, daug visko. Man patinka absoliučiai viskas, ką siūlo, tai tiesiog laimė. Žinoma, kuriant muziką mano nuomonės klausoma. Medžiagą su muzikantais galime perdaryti, daryti savas aranžuotes – turime laisvę veikti.
Yra dvi dainos, kurios, mano nuomone, gyvuos amžinai. Jas parašė M. Fadejevas – „Vysoko” ir „Prasti za liubov”. Tokios gilios dainos, tokia gili mintis, kad jos bus visada aktualios. Aš tas dainas jaučiu. Esu labai emocionalus, pažeidžiamas žmogus. Kita vertus, po sukrėtimų greitai atsigaunu, man niekada nebūna depresijos.
Ar pati bandei kurti muziką?
Kol kas ne, nenoriu savęs per daug išsunkti. Buvo laikas, kai pradėjau rašyti eilėraščius. Tikrai žinau, kad rašysiu ir muziką, bet kol kas neturiu muzikinio išsilavinimo. Viskas prieš akis.
Kokios klausaisi?
Vakarietiškos. Man patinka alternatyvi muzika, rokas, andergraundas, mažai žinomos grupės. Rusiškos muzikos neklausau, gal tik retkarčiais, nežinomų grupių.