Meryl Streep paminklas: trisdešimt karjeros metų, trylika nominacijų Oskarams ir dvi jų statulėlės. Būdama 57-erių ji vis dar išsaugojusi aiškų žvilgsnį ir aukštus ryškius skruostus, kurie kuria jos grožį. Tad tiems, kurie manė, kad po 45-erių moteriai nebėra vietos Holivude, M.Streep davė aiškų atsakymą. O su amžiumi jos vaidmenys tik įgyja papildomo žavesio.
– Filme „Ir velnias dėvi Pradą” jūs vaidinate žurnalo „Vogue” redaktorę. Ar ieškojote konkretaus žmogaus, pavyzdžio, kuris paskatintų jus šiam vaidmeniui?
– Nesiejau su amerikietiškojo „Vogue” redaktore. Tačiau pažįstu žmonių, kuriuos stebėjau ir žinau, kad jiems valdžia padarė ne kokią įtaką. Tačiau nesakysiu, kas jie yra tokie – aktoriaus paslaptis. Tik žinokite, kad daugiau tokių pavyzdžių radau tarp vyrų. Esu vaidinusi tikrus personažus, ir tai man nepatiko – esi tarsi įspraustas į korsetą. Daug maloniau kurti herojų.
– Vaidinate pasitempusią, savimi pasitikinčią, ramiai ir išdidžiai kalbančią moterį. Kaip tai pavyko?
– Keista, visi mano, kad aš ruošiuosi vaidmenims. Atvirkščiai – esu, matyt, didžiausia tinginė iš visų aktorių, su kuriais yra tekę dirbti. Ir niekas tuo netiki. Man tik geriau!
Vienas filmo herojus apie moterį, kurią aš vaidinu, pasakė: „Per dvidešimt metų ji šypsojosi tik kartą. Tada, kai ji ištempia lūpas, reiškia, jog ji nekenčia”. Vadinasi, turėjau labai menką jausmų, išraiškų paletę, ir tai mane sudomino. Be to, vadovai, kuriuos pažįstu, niekuomet nekelia balso.
– Ar nebijote, kad žiūrovai jus tapatins su tironiška vadove iš šio filmo?
– Tai priklauso nuo žiūrovo: vieni ja žavisi, kiti – baisisi. Tačiau tikslas yra ne parodyti pabaisą, o po truputį atrasti joje žmogiškumo. Daug kas sako – turbūt malonu vaidinti pikčiurną. Bet ne, ši moteris tikrai susirūpinusi. Tarkim, ji bijo prarasti darbą. O aš ir pati žinau, kaip tokio amžiaus moterys yra keičiamos darbuose.
Niekada nebuvo žvaigždė
– Jūs neseniai vaidinote Motulę Kuraž Niujorko teatre. Ar galima įsivaizduoti du dar skirtingesnius vaidmenis?
– Buvo neįtikima vaidinti gryname ore, nemokamai Centriniame parke, lyjant ar pučiant smarkiam vėjui. Tiesa, kartą reikėjo atšaukti vaidinimą, nes pakilo uraganas. Tačiau to nė negalima lyginti su kinu: tris valandas būti scenoje, vaidinti dviem tūkstančiams žiūrovų, daryti tai kaskart vis skirtingai ir stengtis, kad nė vienas žiūrovas nesijaustų užmirštas – vaidinti kiekvienam iš jų. Tačiau filmo herojė Miranda ir Motulė Kuraž yra panašios. Jos abi kažkuo verčiasi, joms viskas yra parduodama.
Pjesės herojė gyvena praeitimi, bet tokių motulių kuraž yra visame pasaulyje: Sudane, Pakistane, Indijoje. Filme „Ir velnias dėvi Pradą” kalbama apie vartotojišką visuomenę ir moters vietą darbe.
– Kažkas apie jūsų vaidmenį pjesėje „Motulė Kuraž” rašė, kad šios pjesės herojė turi jūsų manierų: kaip ir jūs ji liečia ausį, žvelgia į tolį. Ar tai tiesa?
– Negaliu į tai atsakyti, nes kiekvienas aktorius turi savo virtuvę. Galiu tik prasitarti, kad kiekvieną mano vaidmenį lydi muzika: arija, daina, kurių klausausi ir kurios man padeda atsitraukti nuo realybės ir įsijausti į personažą. Tačiau šio savo įpročio atsisakiau filme „Ir velnias dėvi Pradą”. Pirmą kartą nenorėjau, kad grotų muzika.
– Ar manote, kad vaidmenys, kuriuos jums siūlo dabar, yra tokie pat įdomūs kaip prieš dvidešimt metų?
– Naivu manyti, kad tuo metu mes lengvai galėjome kurti psichologinius, dramatiškus filmus. Norėdamas sukurti „Sofi pasirinkimą” režisierius Alanas Pakula užstatė namą.
Šių dienų pagrindinė problema yra filmų platinimas: yra nuostabių juostų, bet nesuteikiama galimybių juos pamatyti. Tokius filmus mato tik kritikai per įvairius festivalius.
– Tačiau vis tiek „Sofi pasirinkimas” ilgiau liks žmonių atmintyje nei filmas „Ir velnias dėvi Pradą”…
– „Sofi pasirinkimo” Amerikoje beveik neįmanoma pamatyti.
– Su jūsų pavarde galima daug ką gauti filmui?
– Galiu padėti, bet ne visiškai jį finansuoti. Jau daug padariau dėl tų mažųjų filmų, kurių niekas nemato. O sistema sukurta tokioms juostoms, kurios duoda didžiulį pelną per pirmą savaitgalį.
O aš pati neleidžiu sau vertinti filmo pagal galutinį variantą. Atsiduodu malonumui juos kurti. Man nusibodo pelnas: visi įkišę nosis į savaitgalio lankomumo rezultatus. Kai tik pradėjau karjerą, niekas visai nesidomėjo, kad gali būti toks rezultatas. Taip, esu patenkinta tuo, ką darau, gerai uždirbau per savo gyvenimą, bet toje rinkoje niekada nebuvau žvaigždė.
Būsima prezidentė
– Tarp jūsų ateities darbų nusimato ir prezidentė…
– Ak, „Pirmasis vyras”… Pagrindinis herojus yra prezidentės vyras, kurį turėtų vaidinti Robertas De Niro. Jis prodiusuoja šį filmą, ir aš nežinau, kada ir ar iš viso jis bus baigtas.
– Kokia prezidentė jūs būtumėte?
– Hm… būtų visiems kavos. Bet ne, čia kita problema – kokia moteris galėtų paaukoti asmeninį gyvenimą dėl posto? Nesuprantu žmonių, kurie yra politikai. Mano priešiškumas prezidento Busho politikai yra žinomas. Man nepatinka, kad daugiau dėmesio skiriame šukuosenai, rūbams ir raumenims nei tam, kas vyksta aplink mus pasaulyje. Kartais atrodo, kad jei būtų daugiau moterų politikių, būtų daugiau taikos, nes natūralu, kad moterys nenori matyti mirštančių savo vaikų. Matyt, aš esu idealistė.
– Ar jūs pati kada nors esate pirkusi teisę ekranizuoti knygą?
– Niekada. Žinote, tesu mergaitė, kuri laukia, kol ją pakvies šokti.
Parengta pagal užsienio spaudą