„Siekdami stiprinti gyventojų pasitikėjimą policija bei gerinti tarpusavio supratimą”, šiandien visuomenės angelai sargai klaipėdiečius kviečia į bendrą šventę. „Teisėtvarkos pareigūnai yra įsitikinę, kad nusikalstamumą įveiksime tik tada, kai ranka rankon dirbs ne tik policija, bet ir kiekvienas Lietuvos žmogus.” Gražūs, teisingi, šventiški žodžiai. Tačiau ar ne tušti?
Neseniai prie Dubysos gatvės tvenkinio vidury baltos dienos žmonių akivaizdoje buvo pasikėsinta išžaginti penkiolikmetę. Iškrypėlį išbaidė tik atsitiktinai pasipainiojusi moteris. Tačiau ji pranešimo policijai nerašė. „O kas iš to?” – toks buvo jos motyvas.
„Nepadės”
Vaikštinėdama su šunimi prie tvenkinio, ponia Renata (pavardė redakcijai žinoma) prisėdo ant žolės, nugarą atsukusi besimyluojančiai, kaip jai iš pirmo žvilgsnio pasirodė, porelei.
„Šioje vietoje žmonės pripratę matyti įsimylėjėlius, ir aš visai nekreipiau dėmesio į tuos keistus garsus – lyg juoką, lyg verkšlenimą… – „Vakarų ekspresui” pasakojo moteris. – Tik pakilusi eiti ir žvilgtelėjusi į porelės pusę, supratau, kas iš tiesų vyksta. Ant žolės parblokštai merginai vyriškis jau buvo nusmaukęs džinsus ir kelnaites. Pamatęs, kad į jį žiūriu, sagstydamasis klyną, persikreipusiu veidu atšoko nuo mergaitės ir pasileido autobusų stotelės link.
Jis kirto gatvę ir įsimaišė į minią. Kaip atrodė – neprisimenu. Mergaitė buvo ištikta šoko, ji negalėjo kalbėti ir vos vos išlemeno: „Padėkite… jis norėjo mane išprievartauti…” Labiausiai man rūpėjo, ar ji nesužeista. Jos drabužiai buvo išpurvinti ir suplėšyti.”
Kai ponia Renata mergaitės paklausė, kodėl užpulta ji nerėkė – juk aplink buvo žmonių, mergaitė atsakė, jog išgąstis jai atėmė balsą – neįstengusi išleisti nė garso.
„Kai aprimo, mergaitė papasakojo ėjusi šaligatviu palei tvenkinį autobusų stotelės link – važiuoti namo, – ir staiga pripuolė vyriškis, nutempė kelis metrus iki žolės ir iškart ėmė plėšti drabužius, sudraskė džinsų užtrauktuką, nuplėšė pėdkelnes. Netoliese esančioje degalinėje sukiojosi daug žmonių, tačiau jie nesižvalgė, buvo užsiėmę savais reikalais. Niekas negalėjo nė įsivaizduoti, kad vidury šviesios dienos viešoje vietoje siautėtų žagintojas!” – pasakojo moteris.
Paklausta, kodėl neiškvietė policijos, moteris sakė: „O ką ji padės? To gyvulio jau ir pėdos buvo atšalę. Aš, taip sukrėsta, net jo bruožų neįsidėmėjau, o ką jau kalbėt apie mergaitę… Ji tik prašė nepalikti jos vienos. O jeigu ją tokią dar temps į komisariatą, tardys, klausinės?.. Manote, ją policininkai paguos? Tegu sprendžia tėvai, ką toliau daryti – rašyti pranešimą ar ne…”
„Privalo pranešti”
Poniai Renatai papasakojus apie minėtą įvykį, susisiekėme su Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato atstovu spaudai Albinu Strumyla ir paklausėme, kaip tokiais atvejais turėtų elgtis piliečiai: ar pranešimas policijai yra būtinas, o svarbiausia – ar jis bus naudingas, jeigu įvykio liudytoja neatsimena užpuoliko bruožų.
„Ne tik apie kiekvieną nusikaltimą, bet ir apie bet kokį teisėtvarkos pažeidimą kiekvienas Lietuvos pilietis, jeigu yra patriotas ir nori gyventi teisinėje valstybėje, privalo pranešti”, – kategoriškai pareiškė pareigūnas. Tačiau jis pripažino, jog šiuo konkrečiu atveju vargu ar būtų įmanoma „ką nors įrodyti”.
„Ta mergina patyrė psichologinę ir moralinę traumą, nuostolių dėl sugadintų drabužių, todėl pareiškimą dėl užpuolimo parašyti verta. Tikiuosi, nepilnametės tėvai taip ir padarys.”
„Visuomenė bendradarbiavimo kratosi”
Klaipėdos VPK vyriausiasis komisaras Benonas Ivanauskas pripažįsta, kad pasakodamos įvykio aplinkybes policininkams, didžiulę psichologinę traumą patyrusios aukos yra priverstos dar kartą išgyventi patirtą siaubą.
„Žinoma, tai – labai sunku. Ieškoti įtariamojo, kai auka ar liudininkai nėra įsidėmėję jo bruožų, taip pat labai sudėtinga. Tačiau yra ir kiti operatyvinės veiklos metodai, kurie gali padėti surasti užpuoliką. Jeigu turime įtariamojo aprašą, mėginame sukurti fotorobotą ir paskelbti spaudoje.
Tačiau aš pripažįstu, kad bendradarbiavimas su visuomene galėtų būti geresnis”, – neneigia B. Ivanauskas, įžvelgiantis trūkumų ir policijos darbe, ir pačioje visuomenėje, kuri kratosi bendradarbiavimo su teisėsauga.
Kita vertus, sakė komisaras, policija nenori per daug įbauginti žmonių. „Pas mus nėra taip jau nesaugu, kaip kartais bandoma pateikti.”
Psichologės komentaras
Komentaro paprašėme ir Klaipėdos psichikos sveikatos centro vaikų psichologės Inos Vasilienės.
Policijos atstovai apeliuoja į mūsų pilietiškumą ir patriotizmą, tačiau dar egzistuoja ir elementarus žmogiškumas: įsivaizduokime, kaip jausis policijoje apklausiamas vaikas, smulkiai pasakodamas apie šitokį pažeminimą…
O jeigu suaugusieji viską paliks kaip yra? Ar vaikui neatrodys, kad niekas jo negina? Jeigu visi tylėsime, kai užpuola mūsų vaikus, tai nebus ir statistikos apie atskleistus ir ne nusikaltimus, o tai tik padrąsins nusikaltėlius. Jie ir toliau kėsinsis skriausti mūsų vaikus ir nesijaus kalti.
Galbūt apklausoje turėtų dalyvauti psichologas?
Nebūtinai, nebent vaikas jau užmezgė kontaktą ir juo pasitiki. Ir psichologų pasitaiko piktokų, kategoriškų. Vaiką palydėti į apklausą galėtų bet koks suaugęs, brandus žmogus, su kuriuo vaikas jaučiasi saugus. Tai yra tam tikra palaikymo komanda – Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovė ar socialinė darbuotoja, kurie filtruotų pareigūnų klausimus: tą atmesti, to nebūtina detalizuoti, kad būtų orientuojamasi labiau į klausimus apie užpuoliką. Kitaip tariant, vaikas turi jausti nuolatinį palaikymą ir apsaugą, kad nebūtų žeminamas, kad nebūtų per daug kišamasi į jo asmeninę erdvę.
Kaip su pasikėsinimą išžaginti patyrusiu vaiku turėtų elgtis tėvai? Jie juk ne mažiau sutrikę ir išsigandę.
Tėvai turėtų pirmiausia nusiraminti patys ir nuraminti vaiką. Paguosti, leisti išsiverkti. Leisti jam apie tai kalbėti tiek, kiek jis pats nori apie tai kalbėti.
Pirmiausiai užpultą vaiką reiktų patikinti, kad jis nėra kaltas dėl to, kas atsitiko. Išsigandusiems tėvams jokiu būdu negalima bartis, kad jis štai atsidūrė tokioje situacijoje – „vos neprisišaukė nelaimės”. Puolimas, visokių versijų kūrimas ir kaltinimai tik padidina sukrėtimą. Tėvai turi suprasti: vaikui atsitiko nelaimė, jis jaučiasi be galo sukrėstas, pažemintas, bejėgiškas ir neapgintas, todėl jam reikia meilės, globos, atjautos ir supratimo.