Prabėgusi savaitė dovanojo vasariškus orus. Nuo ryto iki vakaro buvo saulėta, šilta, be lietaus. Tikras rojus grybautojams ir meškeriotojams.
Ketvirtadienį ir penktadienį Danės pakrantes miesto ribose apvaikščiojo Petras. Naudojo dugnines ir kuo didesnį slieką. Neblogai kibo sprindiniai ešeriai. Malonu upėje žvejoti: nėra bangavimo, matai meškerės viršūnėlę, kai ją suvirpina griebiantis masalą ešerys. Sočiai per dvi dienas prisimeškeriojęs, savaitgalį Petras nutarė pailsėti.
Apie vidurdienį daug valčių grįžta iš marių į prieplauką. Tai ir „naktiniai”, ir ankstyvo ryto žvejai. Jie sumerkia dugnines, kai virš marių blaškosi lengvas rūkas. Mėgėjai ir sterkų pagauna, ir karšiai tuolaik ieško „pusryčių”. Tiesa, retai pasidžiaugia ešeriais: jie kažkodėl nei rytą, nei vakare nepradžiugina mėgėjų.
Puikios dienos valtininkus išvilioja ir į popietinę bei vakarinę žūklę. Ji jau būna permaininga: vieniems pavyksta, kitiems – beveik šnipštas.
Igno įgula žvejojo sekmadienį. Iš pradžių (apie 12 val.) vyrai bandė laimę po laidais ties Kiaulės Nugara. Oras nuostabus, meškeriojimui palankus: stiproka marių srovė, lengvas pietų, pietryčių vėjas.
Po valandėlės pradžiugino pirmieji laimikiai: dviem įgulos nariams užkibo po karšį. Tokių pranašų neignoruosi. Reikia kantriai laukti.
Deja. Prabėgo beveik trys valandos, o daugiau žuvų nematyti. Vienas kitas pūgžlys apžioja slieką, o šiaip masalų niekas neima…
Nuspręsta migruoti į „žuvingesnes” (praktikoje patikrintas) vietas. Ten radome ir daugiau valčių.
Gylis – per keturis metrus. Pats pietų metas. Laikas ir lauknešėlius panaršyti. Sumerkę aštuonias dugnines, taip ir padarėme.
Ramiai pietauti neteko. Valties kapitono ir Antano meškerės ėmė signalizuoti, kad susidomėta masalais. Neįsižeidę už sutrukdymą, vyrai ėmėsi darbo ir liko patenkinti: valtyje blaškėsi du gražuoliai karšiai.
Bekramsnojant ir smagiai bešnekučiuojant, dar kartą sukome rites ir papildėme savo tinklelius trimis karšiais.
Tarp 16-17 valandos – tyla. Sliekai nepaliesti. Žvalgėmės aplink. Kaimynų sumažėjo. Ką daryti? Ieškoti naujos vietos? Ar verta? Tinkleliai netušti. Ir saulutė nebeaukštai. Paklusime žvejo kantrybei. Ir neapsirikome. Dar turėjome sėkmingų kibimų, malonių akimirkų.
Prieplauką pasiekėme apie 19.30 val. Jau tamsoka, bet ne bėda susitvarkyti ir su gera nuotaika važiuoti namo.
Sėkmingas savaitgalis buvo jūrų „siaubūnams”. Ypač šeštadienis. Laivelių Baltijoje – apie keturiasdešimt. Įvairaus „tonažo”, su gausiomis įgulomis.
Nedidelis vėjas, menkas bangavimas sudarė puikias sąlygas žaisti su pilkeriais, kuriuos lengva buvo šokdinti ant dugno.
Menkės kibo, tiesa, toliau nuo kranto, bet įgulos tam buvo pasiruošusios. Valčių jūroje matėsi visą dieną. Žmonės ne tik žvejojo, bet gražiu oru džiaugėsi ir mėgavosi.
Kaip sekėsi lydekautojams? Sėkmė lydėjo tuos, kurie ne Nemuno pakrantėmis žingsniavo, o kanaluose mėtė spiningus ir priviliojo grobuonių.