Auksinė antis

Lietuvos bankas neketina atsisveikinti su valiutos stabilumą užtikrinančiomis aukso atsargomis

Prieš savaitę kilęs šurmulys dėl tariamai iš Lietuvos rankų slystančių aukso atsargų, dar tarpukariu garantavusių lito stabilumą, finansų ekspertus privertė gūžčioti pečiais.

„Tai klasikinis pavyzdys, kaip skandalas padaromas iš nieko”, – atsiduso Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas, komentuodamas spaudoje pasirodžiusius straipsnius apie tariamai nutylėtą euro įvedimo kainą.

Stojimo mokesčio nėra

„Nenoriu vertinti politikų veiksmų, kurie prisipažįsta kartais pasirašą dokumentus ir sutartis jų atidžiai neperskaitę. Stojimo į ES sutartyje labai aiškiai pasakyta, kad jos dalis yra ir Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) statutas. Pastarojo dokumento 30 straipsnyje nurodyta, kad visos susitariančios šalys suformuoja Europos centrinio banko (ECB) kapitalą, perduodamos dalį užsienio atsargų, ir tampa ECB dalininkais. Tai daro absoliučiai visos euro zonos šalys ir tai tikrai nėra koks nors „stojamasis mokestis” ar „euro įvedimo kaina”, – tikino R.Šarkinas.

Pasak Lietuvos banko valdybos pirmininko, mūsų šaliai tenkanti pasirašyto kapitalo dalis nustatyta pagal ECBS statuto 29 straipsnį, -24 623 661 euras. Didžioji dalis šios sumos turėtų būti sumokama valiuta, o maždaug 15 proc. – auksu. Beje, visa minėta suma sudaro tik 8 proc. Lietuvos banko užsienio atsargų, o numatomas perduoti aukso kiekis (maždaug dvi tonos) – apie 3 proc. šalies užsienio atsargų.

Pasirašyti ir turėti ECB kapitalo gali tik ES šalių nacionaliniai centriniai bankai. ECB kapitalas, kurį sudaro nacionalinių centrinių bankų dalys, nustatomas pagal ES valstybių narių gyventojų ir bendrojo vidaus produkto dalį ES. Nacionaliniams centriniams bankams skiriamos dalys kas penkeri metai koreguojamos.

Kai Lietuva taps euro zonos nare, o eurai bus ir mūsų pinigai, Lietuvos bankas gaus euro zonos pinigų politikos pajamų ir ECB pelno dalį, proporcingą savo apmokėto kapitalo daliai. Ne euro zonos nacionaliniai bankai neturi teisės gauti jokios skirstomojo ECB pelno dalies.

Lietuvos banko užsienio atsargų įnašo dydis bus nustatytas proporcingai Lietuvos banko daliai ECB kapitale. Šios atsargos liks Lietuvos banko turtu ir bus atspindėtos apskaitoje kaip Lietuvos banko pretenzija Eurosistemai.

R.Šarkinas, kalbėdamas apie šią sistemą, atkreipė dėmesį, jog konkrečias pervestinų užsienio atsargų dalis atskiromis valiutomis ir auksu nustatys ECB valdančioji taryba.

„Keista, kad Lietuvoje pradėta gailėtis aukso, o ne dolerių, svarų ar jenų – užsienio valiutos mes perduosime į ECB nepalyginamai didesnius kiekius. Juo labiau kad šiuo metu auksas yra sąlyginai mažiau vertingas turtas, pastaruosius trejus metus jo neapsimoka skolinti, nes palūkanos nesiekia ir 0,5 proc. – daugiau tenka mokėti už aukso saugojimą”, – pastebėjo R.Šarkinas.

Požiūris kinta

LB rinkos operacijų departamento direktorius, matematikos mokslų daktaras Arvydas Kregždė patikino, kad kalbant apie aukso perdavimą Europos centriniam bankui klaidingai interpretuojamas pats dalyvavimas ECB veikloje.

„Iš tiesų nėra jokio stojamojo mokesčio – mes tiesiog būsime ECB dalininkai, disponuosime savo įneštu turtu ir gausime už tai tam tikras pajamas. Kokios bus tos pajamos, kol kas sunku pasakyti, nes tai lemia daugelis faktorių, pradedant bendru palūkanų lygiu ir baigiant emisijos dydžiu. Faktas yra tas, kas šiuo metu leisdami litus mes praktiškai neuždirbame nieko – tik investuodami atsargas, bet tai jau visai kita istorija”, – aiškino A.Kregždė.

LB departamento direktorius taip pat pastebėjo, kad aukso, kaip investavimo objekto, patrauklumas vertinamas gana prieštaringai. Jo kaina nuo 20 dolerių už unciją prieškario metais šoktelėjo iki beveik 600 dolerių septintajame dešimtmetyje, tačiau apie 1988-uosius vėl gerokai smuko. Tarptautinio valiutos fondo iniciatyva buvo pasiektas susitarimas, kuriuo didžiausias aukso atsargas turinčių šalių centriniai bankai pasižadėjo per metus parduoti ne daugiau kaip po 10 proc. savo atsargų. Tai padėjo vėl šoktelėti aukso kainai, tačiau jos svyravimai išliko gana ženklūs. Dėl to skirtingos šalys kartais laikosi kardinaliai priešingos politikos aukso atžvilgiu. Antai Kanada, Beniliukso šalys, Šveicarija, Anglija savo aukso atsargas išpardavė, tuo tarpu Lenkija investicijas į šį metalą laiko puikiomis. Itin daug aukso – apie 800 tonų per metus perka Indija, o Taivanas savo atsargas kasmet papildo maždaug 100 tonų. Daugiausia aukso atsargų šiuo metu saugoma JAV centriniame banke – apie 8 136 000 tonos, Vokietijoje – 3 433 000 tonos ir Prancūzijoje – apie 2 985 000 tonos. Visiškai aukso atsargų neturi tik Estija ir Malta.

Klausiamas, ar pastaraisiais dešimtmečiais iš principo keitėsi aukso svarba pinigų politikoje, A.Kregždė sakė, kad diskusijos šiuo klausimu nuolat atsinaujina.

„Egzistuoja įvairių nuomonių, tačiau bendra tendencija yra tokia, kad centriniai bankai daugiau aukso atsargų parduoda, nei perka. Pasaulio banko specialistai yra pateikę rekomendaciją toms šalims, kurios negali pasigirti dideliais gamtos ištekliais, saugoti tam tikrą dalį savo turto auksu”, – pasakojo A.Kregždė.

„Istorinio” aukso autentiškumas

Pasakodamas apie Lietuvos užsienio atsargų kaupimą auksu, LB rinkos operacijų departamento direktorius teigė, jog šis procesas pradėtas 1922-ųjų rudenį, kai tik buvo įvestas litas. Kadangi nuo pat XIX amžiaus pradžios, kai pinigų apyvartoje imtas taikyti aukso standartas (t.y. teikiamos garantijos, kad, esant reikalui, banknotai bus keičiami į auksą), Lietuva, kaip ir bet kuri kita savo pinigus išleidžianti šalis, stengėsi padengti litus turimomis aukso atsargomis. Viena Trojos uncija (maždaug 31 gramas) tuo metu kainavo 20 JAV dolerių, o LB sprendimu vienas doleris prilygintas 10 litų. Kaune įkurtame Centriniame banke buvo pradėtos kaupti aukso atsargos, dalis kurių vėliau perkelta į Angliją, Prancūziją, Švediją, Šveicariją ir JAV. Iki 1940-ųjų aukso buvo sukaupta beveik 9 tonos, o dabar bendras viso Londone saugomo Lietuvos aukso svoris siekia 5,8 tonos.

Pareigūnas patikino, kad nors šis auksas asocijuojasi su šalies nepriklausomybės istorija, aukso luitus vadinti saugotina vertybe yra mažų mažiausiai naivu.

„Kokia tikimybė atnešus sutaupytų litų pluoštelį į banką po metų atsiimti indėlį tais pačiais banknotais? Žinoma, kad jokios. Tas pats yra su standartiniais aukso luitais – tikrai nė ant vieno jų nėra likę nei Prezidento Antano Smetonos, nei lito tėvu vadinamo pirmojo LB valdybos pirmininko profesoriaus Vlado Jurgučio pirštų atspaudų. Apskritai nežinia, kuris aukso luitas priklauso Lietuvai, kuris Vokietijai ar Prancūzijai, nes banko saugykloje apskaitomas bendras atsargų kiekis, o ne konkretūs metalo gabalai”, – tikino A.Kregždė.

LB valdybos pirmininkas savo ruožtu sakė, kad jei egzistuoja kokia nors emocinė problema, aukso atsargas tapatinant su istoriniais įvykiais, be vargo rinkoje galima nupirkti reikiamą kiekį „kito” aukso ir perduoti jį saugoti ECB.

R.Šarkinas taip pat pastebėjo, kad ECB už Lietuvos banko pervestas užsienio atsargas mokės palūkanas, o LB turės teisę pats valdyti į ECB pervestas užsienio atsargas.

„Mane stebina teiginiai, esą mes mokame kažkokią nutylėtą stojimo į ES kainą. Juk praktiškai visos ūkio sritys Lietuvai tapus Europos Bendrijos nare šiuo metu gauna žymiai didesnes pinigines injekcijas ir patys sumokam į ES iždą. Tai vienareikšmiškai visiems naudinga. Taip pat – ir Lietuvos bankui, nes mes gausime pajamas iš eurų emisijos. Nekorektiška kalbėti apie vieną kokią nors iš konteksto ištrauktą detalę”, – tikino R.Šarkinas.

LB vadovai taip pat nenorėjo sutikti su priekaištais, esą ne tik paprasti gyventojai, bet ir kai kurie aukštas pareigas užimantys pareigūnai per mažai žino apie Lietuvos banko veiksmus. Jų teigimu, LB kasdien atlieka daugybę jo kompetencijai priskirtų operacijų, apie tai plačiai neskelbdamas.

„Tarkim, šiandien mūsų banko atstovai nupirko Vokietijos valstybės vertybinių popierių už 300 mln. eurų. Nei premjeras, nei Seimo Pirmininkas apie tai nebuvo specialiai informuotas, nes mes viso labo disponuojame patikėtu turtu ir stengiamės kuo efektyviau jį naudoti. Toks mūsų kasdienis darbas”, – aiškino A.Kregždė.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.