Šiaulių dramos teatrui sukak 75-eri. 1931 metais rugsėjo 23-iąją rampos šviesą išvydo pirmoji teatro premjera – Carlo Gozzi pasaka „Princesė Turandot”
Ši data ir šis spektaklis laikomi profesionalaus teatro pradžia Šiauliuose. Ir tai nebuvo kieno nors užgaida ir neatsirado iš niekur, mat iki tol mieste jau veikė dramos mėgėjų būreliai, buvo statomi mėgėjiški spektakliai. Įkūrus profesionalų teatrą į Šiaulius atvyko 14 aktorių. Jie ir pradėjo dramos teatro kūrybinį kelią. Karo ir pokario sunkumai, problemos nesukliudė teatrui išlikti.
Scenai skirtas gyvenimas
Per visą gyvavimo istoriją Šiaulių dramos teatras žiūrovams parodė 405 premjeras, čia kūrė apie 70 režisierių ir per 200 aktorių, neskaičiuojant tų, kurie tik šiai scenai skyrė savo gyvenimą. Tenka apgailestauti, kad laikas baigia nusinešti užmarštin šviesaus atminimo aktorių Potencijos Pinkauskaitės, Elenos Bindokaitės, Stasio Paskos, Kazimiero Tumkevičiaus, režisieriaus Mamerto Karklelio, scenografės Joanos Taujanskienės vardus, kuriuos šiandien žiūrovas jau primiršo arba iš viso nėra girdėjęs.
Daugeliui garsių teatro menininkų Šiaulių scena buvo puiki karjeros pradžia. Čia kūrybos kelią pradėjo Juozas Miltinis, Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus, garsiuosius savo spektaklius – „Valdovas”, „Pajūrio kurortas”, „Kaip žydėjimas vyšnios” pastatė Aurelija Ragauskaitė, Gytis Padegimas – „Freken Juliją”, „Žemaitę”, Saulius Varnas – „Voiceką”, „Kainą”, „Žemuogių pievelę”.
Ir šiandien Šiaulių dramos teatras ambicingai siekia kūrybos aukštumų ir pilnatvės. Čia dirba 27 aktoriai, o sezono repertuare – per 20 spektaklių. Trupė kasmet parengia po 4-5 premjeras.
Netrūko pakilimų ir atoslūgių
Per pokalbį apie šiandieninio Šiaulių teatro reikalus vadovas Antanas Venckus pasakė: „Noriu matyti teatrą reikalingą žiūrovui ir prasmingą jame kuriantiesiems”.
– Turite nemenkai patirties vadovauti teatrui. Su kokiomis problemomis ir sunkumais tenka susidurti dirbant ne itin dideliame mieste?
– Problemos ir sunkumai yra panašūs kaip ir visų teatrų, nepaisant, kokiame mieste jis yra. Be abejo, būna išskirtinių situacijų, kurias lemia tam tikro miesto specifika. Tarkim, Šiauliuose gal lengviau spręsti kūrybinių darbuotojų buities klausimus, tačiau meno projektų finansavimo, vadybos, trupės problemos sunkios, stinga žmonių, kurie norėtų ir galėtų darbuotis teatro sferoje. Kuo gali sudominti žmogų? Patrauklia idėja ir materialine paskata. Tačiau yra taip, kaip yra – kultūra mūsų šalyje dar nėra prioritetas, o teatras netapęs sudėtine kultūros dalimi. Tai neigiamai veikia visą teatro darbą, suteikia įtampos kūrybinei kasdienybei.
– Teatro vadovu dirbate jau dvi kadencijas. Kuo galite pasidžiaugti, dėl ko nepatenkintas?
– Negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Buvo ir entuziazmo, ir malonaus svaigulio dėl nežinojimo kas laukia toliau. Buvo išeikvota daug jėgų, netrūko pakilimų ir atoslūgių. Ir nors teatras yra kolektyvo, komandos bendryste ir pasitikėjimu grįsta veikla, supratau, kad už ją turi atsakyti vienas žmogus – vadovas. Pasigedau savų žmonių aktyvumo ir suinteresuotumo, kai sprendžiami svarbiausi mūsų gyvenimo klausimai.
Geri, smagūs, džiugūs dalykai, kad ir kaip keista, kažkaip savaime užsimiršta, ir jauti, kaip tavo vidų kasdien graužia blogieji. Kita vertus, tai gerai, nes nuolat esi verčiamas galvoti, ką ir kaip darysi toliau.
Nors ir buvo svyravimų, išlaikėme tinkamą meninį teatro kūrybos lygį. Džiugu prisiminti Sigito Račkio ir mūsų aktorės Ingos Norkutės režisūrinius debiutus, režisierių Vytauto V.Landsbergio, Algimanto Pociūno, Reginos Steponavičiūtės, Peterio Stoičevo spektaklius, kuriuose daug įdomių aktorių darbų, kurie sulaukė teigiamų vertinimų, nominacijų ir apdovanojimų.
Bus netikėtų projektų
– Šią vasarą laimėjote konkursą kitai Šiaulių teatro vadovo kadencijai: į ką labiausiai kreipsite dėmesį?
– Didžiausias dėmesys – kūrybai. Todėl atsirado projektų, kurie bus netikėti ir aktoriams, ir žiūrovams: ateis naujų bei sugrįš jau pažįstamų režisierių. Bandysime iš naujo bendrauti su Gyčiu Padegimu, kuris kažkada mūsų teatre pasiekė ne vieną kūrybos aukštumą: prisiminkime „Freken Juliją”, „Donją Rositą”, „Žemaitę”. Šiuo metu aktoriai jau repetuoja su „Keistuolių” teatro režisieriumi Aidu Giniočiu. Jo darbo metodas ir stilius profesiniu požiūriu naudingas trupei, o rezultatas įdomus žiūrovui. Įdomių pasiūlymų teatrui pateikė Sigitas Račkys ir Kostas Smoriginas. Be to, daug svarstau apie ilgalaikį projektą – mažų formų spektaklių, kurie būtų vaidinami įvairiose miesto erdvėse, kūrimą. Norėtųsi, kad į šį projektą įsitrauktų jaunimas, todėl bandysime susisiekti su Jono Vaitkaus auklėtiniais – režisieriais. Tai dar sieju ir su jauno režisieriaus – lyderio teatre paieška. Su vienu iš jų – Albertu Vidžiūnu – vyksta derybos.
Kita itin svarbi veiklos sfera – vadyba. Kaip minėjau, reikia žmonių, turinčių idėjų, noro, išmanymo, gebančių dirbti tiek su kūrybiniais, tiek su finansiniais projektais, juos rengti bei viešinti. Iki šiol tai dariau vienas – gal nepakankamai išradingai – gerąja prasme – ne taip agresyviai.
Vėl „Princesė Turandot”
– Kaip rengiatės pažymėti teatro 75-metį ir naujo sezono pradžią?
– Švęsime labai paprastai, protingai ir kukliai. Spalio ar lapkričio mėnesį parodysime naują Carlo Gozzi pjesės „Princesė Turandot” premjerą, kurią rengia režisierius Aidas Giniotis. Tai bus mūsų teatro pradžios prisiminimas. Beje, šį spektaklį Šiaulių scenoje norėjau matyti jau anksčiau, bet nebuvo galimybių. Jau prasidėjo repeticijos ir, manau, rezultatas bus naujas teatro kūrybinis etapas. Naująjį sezoną teatras pradėjo rugsėjo 23 dieną kita premjera – prancūzo Robero Lamoureux komedija „Sriubinė”, kurią režisavo Nijolė Mirončikaitė.