Sparčiai dygstantys stikliniai pastatai puošia miesto veidą ir džiugina gyventojų akis. Tačiau tik nedaugelis nutuokia apie kitą spindinčio stiklo pusę. Žaibiškai išpopuliarėjusios stiklinės sienos atveria nuostabius vaizdus, bet beveik neapsaugo patalpoje dirbančių ar gyvenančių žmonių nuo saulės ir šilumos energijos pertekliaus. Vis dažniau prabylama apie prastą stiklinių pastatų mikroklimatą.
Visi puikiai atsimename neseniai pasibaigusios karštos vasaros „malonumus”. Tiek darbovietėje, tiek namie kelias savaites jautėmės it orkaitėje. Nuolat trūkdavo gaivaus oro, skaudėdavo, svaigdavo galva, greitai pavargdavome. Negelbėdavo nė oro kondicionieriai, varinėdavę po patalpą įšilusio oro sroves.
Kai kurie žmonės tvankų šiltnamį primenančiose patalpose dirba ir gyvena ištisus metus. Dėl specifinės fasado medžiagos savybių, netinkamai ar visai neįrengtų patalpų vėdinimo sistemų didžiausią diskomfortą jaučia stikliniuose pastatuose daug laiko praleidžiantys žmonės. Tačiau garsiai apie šią problemą kol kas jie užsimena nedrąsiai, skųsdamiesi bei guosdamiesi tik vienas kitam.
Apie prasto mikroklimato problemą kalbame su bendrovės „Lindab” generaliniu direktoriumi Audriumi Nairanausku.
– Kodėl sakoma, kad stikliniai pastatai primena šiltnamį?
– Rūpesčių dėl netinkamo mikroklimato yra ir tradiciniuose pastatuose. Tačiau stikliniuose jų pasitaiko kur kas dažniau.
Pagrindinė problema ta, kad galiojančiame Statybų techniniame reglamente surašyti kai kurie reikalavimai, normos, kurių laikantis projektuojamas pastatas, perduodamas objektas, yra pasenę – juk stiklinių pastatų mada Lietuvoje radosi vos prieš keletą metų. Nėra šiais etapais atliekamus darbus kontroliuojančių įstaigų. Pavyzdžiui, higienos specialistai matuoja patalpų oro temperatūrą, drėgnumą tik perduodant pastatą, o kokie šie parametrai bus pradėjus jį
eksploatuoti, niekas nesuka galvos. Pastato vėdinimo sistema įrengiama atsižvelgiant į nustatytus lauko temperatūros reikalavimus – apie 25 laipsnius šilumos. O pas mus dažną vasarą būna per 30 laipsnių karščio.
Dėl netinkamo pastato mikroklimato kalti ir užsakovai. Daugelis pageidauja, kad pastatas būtų vien iš stiklo, ypač jeigu jis vaizdingoje vietoje. Kad pastatas atrodytų estetiškai, atsisakoma žaliuzių, užuolaidų bei kitų saulės spindulių patekimą į vidų ribojančių priemonių. Tokiu atveju per daug šilumos energijos gaunama visus metus, o ypač vasarą.
– Kodėl negalima instaliuoti geresnės šaldymo ir vėdinimo sistemos?
– Galima, tačiau jos nepigios, niekas nenori į tai papildomai investuoti. Ypač jei pastatas skirtas nuomoti. Abejoju, kad daug stikliniuose pastatuose dirbančių žmonių yra patenkinti darbo sąlygomis. Darbuotojams paprastai aiškinama, kad normaliam mikroklimatui patalpose palaikyti užteks reguliariai jas vėdinti, dažniau atidaryti langus. Tačiau realiai problemos tokiomis priemonėmis išspręsti neįmanoma. Ilgiau pabuvę tokiose patalpose žmonės pradeda skųstis gryno oro trūkumu, nuovargiu, galvos svaigimu, akių, nosies, gerklės gleivinės sausumu.
Pas mus labiau rūpinamasi šildymu. Į geras šildymo sistemas noriai investuojama. Šaltasis sezonas Lietuvoje kur kas ilgesnis už šiltąjį. Be to, manoma, kad šaltis sukelia didesnį diskomfortą ir labiau nei karštis veikia žmonių savijautą, darbingumą.
– Vis dėlto kas kaltas šioje situacijoje?
– Užsakovas, projektuotojas, darbų vykdytojas, nuomininkas – visi po truputį.
Norėdamas sutaupyti užsakovas kartais stengiasi kone perpus sumažinti išlaidas. Suprojektavus pastatą, suderinus projektą su užsakovu, prasideda kitas etapas. Ateina darbų vykdytojai, sistemų montuotojai. Nieko neatsiklausdami jie gali padaryti tam tikrų pakeitimų, kad atliekami darbai kainuotų kuo pigiau. Niekas šio proceso nekontroliuoja.
Paskutinis grandies elementas – nuomininkas. Mikroklimatą patalpoje labai blogina tai, kad neretai darbo kabinete darbdavys sutalpina daugiau žmonių, negu buvo numatyta projekte. Pavyzdžiui, buvo suplanuota, kad čia dirbs penki žmonės, o iš tikrųjų dirba dešimt, tad natūralu, kad jie neturi kuo kvėpuoti. O darbdavys gali ir nesuprasti, kad kažkas čia negerai. Todėl projektuojant pastatą reikėtų ir į tai atsižvelgti.
– Bet stikliniuose pastatuose ne tik dirbama, bet ir gyvenama.
– Gyvenamųjų namų statyba – atskira tema. Priimta manyti, kad kokybiškos vėdinimo sistemos čia iš viso nėra būtinos. Esą pakanka to, kad kambariai natūraliai vėdinami per orlaidę, plastikinių langų mikroventiliacijos sistemą. Arba įrengiami oro kondicionieriai. Jais atvėsintas oras atrodo gaivus, o iš tikrųjų taip nėra. Kondicionierius tik varinėja tuos pačius oro srautus, šaltis eina iš vieno lokalaus taško. Gryno oro cirkuliacijos nėra, tačiau sukuriamas skersvėjo efektas, ilgiau pabuvę taip vėdinamoje patalpoje žmonės gali peršalti. Be to, prie sienos ar lubų tvirtinami kondicionieriai džiovina orą. Papildomai tenka įsigyti oro drėkintuvų.
Daugiabučių gyventojai į šią problemą nesigilina, o individualių namų savininkai vėdinimo sistemomis domisi kiek dažniau. Reikėtų paminėti tai, jog daugiabučiai gyvenamieji namai taip suprojektuoti, kad ten nėra laisvos vietos, kur būtų galima montuoti vėdinimo įrangą, tiesti komunikacijos linijas. Statybų bendrovės nėra suinteresuotos papildomai investuoti į plotą, kurio nebus galima parduoti kaip gyvenamojo.
– Šiuo metu populiarinami brangesni langai yra šviesą atspindinčio stiklo. Ar tai kiek gerina situaciją?
– Taip, šviesą atspindintis stiklas tikrai šiek tiek padeda sumažinti saulės spindulių patekimą į patalpą. Tačiau jis, kaip ir kuris kitas stiklas, nėra idealus. Nemažą dalį šviesos ir šiluminės energijos vis tiek praleidžia. Juk stiklo plotas didžiulis, be to šiluma į vidų patenka ne tik pro langus. Be to, pastatų su tokiais stiklais kol kas nedaug, nes jie brangūs.
– Ar įmanoma kaip nors išspręsti nepakankamo patalpų vėdinimo problemą?
– Svarbiausia, kad ją suvoktų pati visuomenė. Problemos esmę suvoki tik atsidūręs tinkamai nevėdinamoje patalpoje ir paleidęs joje pusę paros. Turėtų įsikišti ir vyriausybinės bei nevyriausybinės sveikatos, aplinkos apsaugos organizacijos, kaip daroma daugelyje kitų Europos šalių. Tiesa, tokių organizacijų Lietuvoje dar trūksta.
– Prasto mikroklimato sąlygomis dirbančių žmonių yra daug. Kodėl jie nieko nedaro?
– Matyt, abejoja, ar gali ką nors pakeisti. Iš tikrųjų tai sudėtinga. Šiaip didžiausią atsakomybę turėtų prisiimti užsakovas – nuo projekto parengimo iki pastato priėmimo. Juk suderinus projektą devyniuose iš dešimties atvejų vėliau atsiranda kokių nors pakitimų. Kas nors turėtų vykdyti skirtingais etapais atliekamų darbų kontrolę. Kol kas tai nieko nedomina.
– Ar dėl netinkamo patalpų mikroklimato iš tikrųjų kenčiantys žmonės gali ką nors pakeisti?
– Nepasitenkinimą darbo sąlygomis, prasta savijauta, mažėjančiu darbingumu galima išreikšti darbdaviui. Darbdavys, jeigu tai jo patalpos, galbūt bandytų įsigilinti į problemą, ieškotų priežasčių ir galimų sprendimo būdų. Jei patalpos nuomojamos, galbūt mėgintų aiškintis su nuomotoju. Pastarasis galėtų kreiptis į projektuotoją, pastatą prižiūrinčią įmonę. Susidarytų ilga grandinė. Aiškinimosi procesas gerokai užtruktų. Galima kreiptis į darbo higienos specialistus, kad įvertintų mikroklimatą, nustatytų, ar nepažeidžiamos sveikatos ir higienos normos dėl rekomenduojamos oro temperatūros, drėgmės. Tada patalpų šeimininkai lyg ir būtų įpareigoti keisti situaciją. Tai reikštų, jog reikėtų kardinaliai keisti visą sistemą. O kas tam pasiryžtų, ypač jei pastatas naujas? Sunku pasakyti, kuo viskas baigtųsi, nes kol kas tokių atvejų nepasitaikė.