Jeigu vaikščiodami prie Olando kepurės išgirsite žvangant ginklus ir išvysite šarvuotus viduramžių riterius, – jums nesivaidena. Regite klaipėdiečių larperių, arba istorinių mūšių restauratorių, turnyrą.
Paskui Žiedų valdovą…
„Buvome romantikai, sportavome pagal pomėgius, o kai perskaitėme Tolkieno „Žiedų valdovą”, sužinojome, jog pagal šią knygą vyksta žaidynės, žmonės daro kostiumus ir kuria personažus, ir labai tuo susidomėjome. Ir prasidėjo…” – pasakojo Dima Bugajevas, pravarde Dagnir, kaip grupė klaipėdiečių išvyko į Vilnių ir Kauną ieškoti bendraminčių.
1998 metais sostinės miškuose įvyko pirmosios pusšimčio viduramžių riterių žaidynės, ir nuo tos dienos Dima pradėjo iš vielos pinti marškinius, darytis galežies antalkūnius, šarvus, šalmus bei riterių ginklus. O dar vėliau įniko kurti archaiškus papuošalus.
„Ne, mes nesame kokia slapta masonų ložė. Iki šiol nesigarsinome, visuomenei nesirodėme viešai, nes daugelis mūsų nesuprato, ir mūsų rungtis vadino cirku. Be to, nenorėjome, kad prie mūsų prisiplaktų kokie kvaištelėję ekscentrikai”, – sakė Denisas Jagudinas (Ba). Pridūręs, jog visi 30 klaipėdiečių restauratorių rimtai studijuoja istoriją – idant persisunktų praėjusių epochų dvasia ir kuo gyvastingiau susitapatintų su savo kuriamais personažais. Beje, vaikinai treniruojasi kartą du per savaitę: fechtuojasi ne rapyromis, bet kardais, šaudo iš lankų ir arbaletų, mosuoja kirviais bei kuokomis; žodžiu, mankština raumenis ir smegenis. O vadinamieji žaidynių meistrai atkuria XIII-XIV šimtmečiais vykusių didingų mūšių scenas, ir nors stengiamasi laikytis istorinės tiesos, riteriai pripažįsta, jog kartais improvizacijos įkarštis ima viršų ir mūšio baigtis būna nenuspėjama…
Barbarai, magai ir vagys
Dar viduramžių filosofas Origenas sakė: „Žmonės tarpusavyje skiriasi, mat vieni yra barbarai, laikosi nežmoniškų ir žiaurių papročių, kiti – palyginti ramūs kariai, turi pagirtinų įstatymų. Vieni nuo gimimo yra pažeminti ir auklėjami kaip tironų vergai, kiti ugdomi protingi ir laisvi”…
„Kartą vaizdavome ateities mūšį, vykusį pasaulyje po atominio karo, kuriame stengėsi išlikti įvairios rasės, gentys ir padermės. Griuvėsiuose, improvizuotame Karklės poligone, vyko žūtbūtinės grumtynės fantastiniais ginklais. Aš buvau nindzė”, – juokdamasis pasakoja Ruslanas Barejevas (Tasogare).
Vaikinams ne problema susikurpti keisčiausią kostiumą – pabaisos Ktulhu ar Mirusiųjų pasaulio monstro, elfo ar goblino. Ir kirba svajonė kada nors kovos menais, judesių kaligrafija ir nesuvaidinta narsa prilygti Rusijoje vykstančioms restauratorių žaidynėms, kuriose dalyvauja tūkstantinės minios. Ir – su žirgais, tikrais kardais, kalavijais bei visa ekipuote. Traumų – sulaužytų pirštų arba praskeltų makaulių pasitaiko ir mūsiškiams žaidėjams. „Bet mes prie to pripratę”, – sako Igoris Podoprygora (Ezi), kuris dažniausiai mėgsta įsikūnyti į vienuolius arba vagis. „Dažniausiai stengiuosi iš žioplio nugvelbti ginklą, nes asmeninius daiktus vogti draudžiama. O riteriai verčiau sutiktų netekti visko, kad tik neprarastų garbės”, – sako jis.
Ruslanas Barejevas (Tasogare) žaidynėse mėgaujasi ne tik Tamsos valdovo kario, bet ir mago vaidmeniu: „Nusibosta tik žudyti, deginti pilis, plėšti ir grobti moteris. Kartais norisi padaryti žmonijai ir ką nors gera, stebuklą, tarkime, o kartais – kviečiuosi pagalbon tamsiąsias jėgas, vilkolakius”, – šypsosi Ruslanas.
Na, o švelnioji Ania Popova (Angeliukas) iš feodalo rūmų damos kartais virsta paslaptinga viduramžių kerėtoja (keičia ne tik amplua ir apdarus, bet ir plaukų spalvą bei sielos išteklius).
Prisitaikydami prie bet kokios epochos, jie sako giliau pažįstantys savo prigimtį ir individualius sugebėjimus. Kitaip sakant, kiekvienas – savo pasirinktos veiklos galiūnas…
„Likimas gali atimti turtą, bet ne sielą”
Tarp trijų dešimčių klaipėdiečių larperių nuo 16-os iki 30-ies metų amžiaus rastum įvairiausių profesijų žmones: statybininkų, kompiuterininkų, menininkų, jūreivių ir studentų. Juos vienija savitas požiūris į pasaulį ir turnyrų azartas.
Vaikinai tikina, jog ruošdamiesi žaidynėms, kovos arsenalą ir daugybę atributų išmoko pasidaryti savo rankomis: iš rąstų pastatyti pilį su bokšteliais, pakeliamuosius tiltus, iškasti apsauginius griovius, ką jau kalbėt apie naudojimąsi taranu ar katapulta. Tik šarvus kaldinasi pas tikrus kalvius. Štai grandininiai marškiniai kainuoja apie 500 litų. Beje, kovotojų drabužius reikia išmokti nešioti, kad nenugriūtum, ypač mūšyje. Kai vyko žaidynių pagal Robino Hudo žygdarbius rekonstrukcija, vaikinai gal ir neišmoko sumedžioti elnią, tačiau tikina, jog galėtų savaitėmis vieni išgyventi miške, misdami uogomis, grybais, vaistinėmis žolėmis, pasigaudami žuvį ar kokį graužiką.
„Be abejonės, užsigrūdiname ne tik fiziškai, įgavę kovotojų įgūdžių, bet ir dvasia. Sakoma, sidabras pigesnis už auksą, o auksas – už didvyriškumą. Mes gyvenime esame labai skirtingi žmonės, o žaidynės leidžia mums išgyventi daugybės istorinių asmenybių gyvenimą, pasijusti kai kuo kitu. Vienam patinka kautis, kitam – sukelti chaosą arba jame įvesti tvarką, trečiam – baudžiamosios egzekucijos, gėrio misijos, o ketvirtam – pabūti legendiniu herojumi. Ir paskui, kaip sakoma, kaukė nuplėšiama, o žmogiškoji esmė, išsiugdytos savybės lieka”, – filosofavo Igoris.
Kamantinėjami vaikinai prisiminė, jog jiems yra tekę ir gatvėje apginti šiuolaikinių barbarų užpultas merginas. Na, o larperių draugės – mąstančios būtybės, į klausimą, kodėl pasirinko vaikiną, turintį tokį keistą pomėgį, atsako: „Kam man reikalingas žmogus be charakterio, be padorumo ir ištikimybės? Toks tik gaišintų mano laiką. Tad renkuosi riterį”.
Žaidynės, beje, išmoko ir psichologinių manevrų, manipuliacijų, tad larperiai tikina lengvai ir laisvai bendraujantys su savo darbdaviu ar bet kokiu netradicinės mąstysenos žmogumi.
Po riterių turnyrų, be abejo, vyksta ir puotos. Ant iešmo kepama mėsa po traktieriaus stogu – tai vėl smagus vaidinimas, kuriame gerklė vis tiek nesunaikina daugiau negu kardas. Nes nevalia į mūšį eiti pakaušusiam – gali rimtai susižeisti, nesvarbu, kad vyko vestuvės pagal viduramžių papročius. Štai Visagine buvo improvizuotas kryžiuočių mūšis su baltais, po kurio laukas buvo nusėtas „žuvusiųjų kūnais”…
„Kartą žaidynėse mes atkūrėme slaptą menamo universalaus imperatoriaus ordiną. Buvo ten ir karžygių, ir išdavikų, ir teko gudrumu bei narsa įrodyti savo atsidavimą bei ištikimybę imperatoriui, surasti jo dingusį testamentą, idant liaudis turėtų naują savęs vertą valdovą”, – įspūdžiais dalijosi Dima. Jo draugas Denisas net ranką buvo susilaužęs, vykdydamas kažkokią kilnią misiją; taip drastiškai kartais žaidynių siužetas susipina su gyvenimu…
Klaipėdiečiai viduramžių turnyrų restauratoriai svajoja apie būsimas žaidynes tikrais ginklais, kokios vyksta Trakų pilyje. Gal taip ir bus, nes, anot viduramžių išminčiaus, likimas gniuždo bailius, o drąsių bijo.