300 kilogramų gyvenimo akimirkų

Žinomo fotografo iš Bratislavos Lubo Stacho parodoje bažnyčių, nuogų kūnų, kareivių, baikerių atvaizdai įgauna naują prasmę

Kukli bažnytėlė, finansų įmonės reklama, nuogi merginų kūnai, daržovėmis besidžiaugiantis kaimietis, patrankų sviediniai, baikeriai, politikai, aistringi bučiniai… Kontrastingi vaizdai. Tačiau vieno žinomiausių Slovakijos fotografų Lubo Stacho nuotraukose visiškai skirtingos gyvenimo akimirkos atrodo kažkuo susietos tarpusavyje ir įgauna naują, gilesnę reikšmę.

Sugretino dvi nuotraukas

„Norėjau pavaizduoti gyvenimo akimirkas, – teigė savo parodos „Slovakija – mįslingas ir religingas kraštas” atidaryme dalyvavęs aukštaūgis slovakų fotografas, žurnalistas ir teoretikas L.Stacho. – Mano nuotraukose yra daug religijos, dvasingumo, bet kartu ir kasdienių gyvenimo akimirkų, populiariosios miesto kultūros vaizdų”.

90 Lubo nuotraukų padalytos į 45 kūrinius – kiekviename sugretinta po dvi fotografijas. Savo kūrinius slovakas kabino daugiau nei pusdienį. Autorius nenaudoja stiklinių rėmų. Tai nuotraukos, kaip jau beveik 10 metų madinga ir įprasta Europoje bei JAV, atspaustos ant aliuminio paviršiaus, todėl sveriančios apie 300 kilogramų.

„Sugretinęs dvi brandžias nuotraukas, jis įgauna tarsi trečiąją, dar brandesnę metaforą”, – teigė iš Bratislavos atvykusį svečią lydėjęs „Kauno fotografijos dienos 2006” rengėjas Mindaugas Kavaliauskas.

2001-2006 metų Slovakijos gyvenimas

Aistringai besibučiuojanti porelė ir močiutė, bučiuojanti kryžių, oficialiais drabužiais vilkintys politikai ir linksmi baikeriai, dangaus fone besisukanti karuselė ir ant žemės prie vandens klūpantys šventinami žmonės, baseinas prie prabangaus namo ir apkiužęs namelis ant ratų su skalbiniais, kabančiais ant medžių parištos virvės, žygiuojantys ir šautuvus su durtuvais aukštyn iškėlę kareiviai ir ant lentų užsmauktos guminės pirštinės, aukštyn iškeltą ragą pučiantis žmogus ir taurelę užsivertęs vyras…

Kauno fotogalerijoje „Fuji film” slovako fotografo nuotraukų paroda vyks iki spalio 15-osios. Spalvotose ir nespalvotose fotografijose – 2001-2006 metų Slovakijos gyvenimas.

„Ši paroda puikiai parodo, kiek laiko užtrunka globalizacijos atėjimas į Slovakiją, kiek dar yra vietos šalies pasikeitimui ar net nepasikeitimui, – kalbėjo M.Kavaliauskas. – Žiūrėdami į šiuos diptikus galime jaustis slovakai, nes esame panašūs religiniais, kultūriniais ir ekonominiais aspektais, kuriuos nagrinėja Lubas. Mes puikiai jaučiamės Slovakijoje, o slovakai – Lietuvoje”.

Liūdesys artimas

L.Stacho nuotraukos nėra šokiruojančios, jos skiriasi nuo daugelio mums žinomų čekų fotografų kūrinių. L.Stacho nuotraukose juntama šilta lyrika, geraširdiška ir pagarbi ironija įvairių socialinių sluoksnių žmonėms, tačiau jie nėra žeminami arba išjuokiami. Subtilus gyvenimo stebėjimas L.Stacho kūriniuose virsta būdu operuoti tiesomis ir ieškoti ryšių tarp elementų. Tačiau nėra tiesmukų, skandalingų paralelių.

Pasak paties slovako, kartais jis, „pagavęs” vieną kadrą, specialiai ieško antrojo, kartais iš pradžių turi idėją ir ieško dviejų kadrų, o kartais iš atskirų fotografijų sukuria diptiką.

„Kodėl mano nuotraukos dvelkia liūdesiu? – „Kauno dienos” klausimą pakartojo slovakas. – Jūs labai tiksliai pastebėjote. Tai man labai artima…”

Paklaustas, kaip jis reagavo į Slovakijos atsiskyrimą nuo Čekijos, L.Stacho linktelėjo galvą: „Oi, žinoma, teigiamai. Tai geriau nei komunistų laikai. Tačiau aš neigiamai vertinu kai kuriuos kapitalizmo aspektus, nes žmonės vis labiau susvetimėja”.

Tai puikiausiai charakterizavo už slovako nugaros kabėjęs diptikas: kukli, tačiau graži bažnytėlė vakaro sutemose ir tarsi kryžių vaizduojanti, aptriušusį bokštą dengianti finansų įmonės reklama…

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.