Lietuviška animacija gyvuoja. Bet ar mes ją juntame? Komercinės televizijos mažiesiems žiūrovams rodo užsienio šalių animuotus filmukus. Lietuviškai produkcijai vietos neatsiranda. Tačiau čia kalti ne tik didžiųjų televizijų vadovai. Kai nėra paklausos, dingsta ir pasiūla. Lietuvos animatoriams nenaudinga kurti tokių filmų serialus, kai komercinės televizijos kur kas pigesnės produkcijos gali įsigyti iš kitų šalių.
Ilja Bereznickas, Vilniaus dailės akademijoje dėstantis animaciją ir pats aktyviai dirbantis šioje srityje, kaltę verčia kapitalizmui. „Šiais laikais visi daro pinigus. Kino teatrams neapsimoka rodyti lietuvių animatorių darbų. Taip pat elgiasi ir televizijos. Kino teatrai kartais organizuoja lietuviškos animacijos festivalius, bet tai retas reiškinys”, – kalbėjo visiems žinomo animacinio filmo „Baubas” kūrėjas.
Pigesnė produkcija iš užsienio
Pasak pašnekovo, televizijos filmukus perka blokais. Lietuvoje kurti animacinių serialų nėra nei žmonių išteklių, nei finansinių galimybių. „Komercinės televizijos nusiperka pusvalandinių filmukų serijas ir taip sėkmingai užima eterio laiką. Televizijoms tai patogiausia. Be to, produkciją iš užsienio jie gauna gana mažomis kainomis”, – sakė I.Bereznickas. Filmukų kūrėjas teigė, kad tokia situacija yra ne tik Lietuvoje, bet ir kitose mažesnėse šalyse. Individualiems animatoriams tenka dirbti tik dėl meno, nes šią rinkos dalį yra užėmę didieji animacinių filmų gamintojai.
„Lietuvos animatoriai dažnai išvyksta dirbti į užsienio šalių studijas. Tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva nėra galimybių išplėtoti šios srities verslą. Čia kaip ir dėl knygų tiražų – šie nėra dideli mūsų šalyje. Taip ir animacinių filmų žiūrovų nebūtų įmanoma sulaukti daug. Dar viena problema: nei pas mus, nei pasaulyje nėra kino teatrų, kurie mielai rodytų autorinius filmus. Komerciškai neapsimoka”, – pasakojo režisierius. Žinoma, pašnekovas pritarė, kad animacija gali būti ir labai populiari. Pavyzdžiui, „Šrekas” patenka į pačių populiariausių filmų penketuką. „Tokie filmai kuriami tikintis gauti pelno. Jie yra pilnametražiai, kuriami ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Tokia produkcija sutraukia į kino sales visą šeimą. Juos galima rodyti ir dieną, ir vakarą”, – teigė I.Bereznickas. Pasak pašnekovo, autorinių filmų kūrėjams sunkiausia rasti, kur darbus rodyti. „Mano kūrybą galima išvysti beveik tik festivaliuose. Sukuri filmuką, vėliau su juo važinėji po įvairius pasaulio festivalius. Žinoma, nesakau, kad tai blogai, nes festivaliai yra gana populiarūs. Kino teatrai būna pilni, nes nėra galimybių kitur pamatyti autorinių animacinių filmukų”, – pasakojo animatorius.
Valstybė remia, bet per mažai
I.Bereznickas kalbėjo, kad dažniausiai animatoriai kuria trumpus 5-7 minučių animacinius filmukus, kurių pavieniui kino teatruose nerodysi. Ilgesniems animaciniams filmams kurti gaunamas finansavimas iš valstybės. Tačiau laimėti finansavimą per konkursus nėra taip lengva. Pašnekovas minėjo, kad finansavimo negaunantys animatoriai neprapuola. Jie gali dirbti televizijose, reklamos, grafinio dizaino studijose, iliustruoti knygas.
„Pilnametražių animacinių filmukų, pagamintų už lietuviškus pinigus, beveik nėra. Viskas, ką esame sukūrę, buvo finansuojama iš užsienio gautomis lėšomis”, – sakė animacinių filmų režisierius. Pašnekovui yra tekę dirbti režisieriaus asistentu norvegų kuriamame animaciniame filmuke. „Dažniausiai kuriant filmuką „susimeta” visos Europos animatorių pajėgos ir kuriamas kolektyvinis darbas. Juk animacijoje neužtenka vieno žmogaus. Reikalinga tokia pat didelė kūrybinė grupė, kaip ir kuriant vaidybinį filmą”, – teigė I.Bereznickas. Animacinių filmų režisierius prisipažino, jog Lietuvos animatoriams teko prisidėti kuriant legendinio filmuko „Simpsonai” serijas Vengrijoje. Kartu pašnekovas pabrėžė, kad net pačios didžiausios kompanijos (pavyzdžiui, kuriančios „Simpsonus”) susiduria su finansiniais sunkumais. „Ten žmonės susiduria ir su darbo problema. Pinigai nemokami, dirbti nėra ko. Net tokioje didelę rinką turinčioje šalyje kaip JAV animacinių filmų studijos nuolat užsidaro. Gal tik ” Disney” kompanijai geriau sekasi. Nors ir jiems, kad to pasiektų, tenka paaukoti labai daug jėgų”, – sakė I.Bereznickas. Kad animacijai daug sunkiau nei vaidybiniams filmams, galima suprasti palyginus santykį tarp šios produkcijos. Vaidybiniai filmai keičia vienas kitą kino teatrų ekranuose, o pilnametražiai animaciniai filmai aplanko gana retai.
Kaip vienas iš stipriausių animacijos produkcijos kūrėjų pašnekovas paminėjo Kiniją ir Japoniją. „Tose šalyse kone didžiausios animacijos studijos. Jų produkcijos galime pamatyti ir Lietuvoje. Japonija turi net atskirą animacinių filmų kanalą, kur kiaurą parą rodomi japoniški animaciniai filmai. Ten animacijos verslas vos vos nusileidžia automobilių verslui”, – kalbėjo animacinio filmuko „Baubas” kūrėjas. Pasak jo, mūsų šalis yra labai silpna, palyginti su tokiomis valstybėmis kaip Japonija. Vien kompiuterinės grafikos srityje lietuviai neturi nei pakankamai patirties, nei techninių galimybių. Be to, Lietuvos animatoriams reikia tenkintis menkomis valstybės skirtomis lėšomis.
„Lėšų būtų galima gauti ir iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, bet Lietuvoje nėra kam jų paimti. Latviai ir estai kažkaip sugeba tuo pasinaudoti. Tik mums kol kas nepavyksta”, – skundėsi animatorius.
Kurti animaciją pasidarė lengviau
Didelių lėšų kuriant animacinius filmukus reikia ne tik galingai techninei įrangai prižiūrėti, bet ir personalui išlaikyti. „Kuriant animaciją reikalinga didžiulė kūrybinė grupė, kaip ir filmuojant filmą. Lietuvoje kol kas trūksta žmonių dirbti animacijos srityje. Gerai, kad auga jaunoji karta. Tai būsimi animatoriai studentai, kurie gali būti įtraukti į kūrybinį darbą. Tačiau vis vien esame nepajėgūs dideliems darbams. Pavyzdžiui, gavę pasiūlymą sukurti 10 serijų po 20 minučių animacinio filmuko, turėtume atsisakyti, nes esame per silpni”, – pasakojo I.Bereznickas. Režisierius skundėsi, kad daug animatorių yra išvykę dirbti į užsienio animacijos studijas. „Kartais tenka visus darbus daryti pačiam: kurti scenarijų, režisuoti, muziką įgarsinti”, – sakė „Baubo” kūrėjas.
Technologijos labai pasikeitusios, tačiau, pasak animatoriaus, animacinio filmo kūrybos procesas išliko toks pat. „Ir dabar viską pradedu pieštuku. Gimusi idėja pereina į pieštuką ir atgyja popieriuje. Žinoma, kompiuteriai palengvina visą techninį darbą – lengviau nuspalvinti herojus, priversti juos judėti”, – kalbėjo I.Bereznickas.
„Lietuvoje animacija yra menas. Kol Lietuvos animatorių darbai priartės prie didžiųjų kino ekranų ar televizijų, prireiks daug laiko”, – teigė animatorius.