„Labai šiurkštus ir neprofesionalus darbas – suversti kaltę tam, kuris yra žuvęs. Mano vyras jokio motyvo žudyti Jurą Abromavičių neturėjo, jo net nepažinojo”, – „Lietuvos rytui” kalbėjo kaunietė muzikė Fausta Grybauskienė.
Prieš devynerius metus žuvusio Vlado Grybausko našlę pribloškė šią savaitę prokuratūros išplatinta žinia apie susprogdinto savanorio ir Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūno J.Abromavičiaus bylos baigtį.
Moteris šiandien neslepia, kad nuo pat V.Grybausko žūties prokurorai jai piršo mintį – vyro rankose sprogo toks pat užtaisas, koks buvo padėtas po J.Abromavičiaus automobiliu.
Tačiau jei taip, kodėl teisėsaugininkai apie tai paskelbė beveik po dešimties metų? Ir dar yra įsitikinę, kad būtent V.Grybauskas padėjo sprogmenį.
„Kas matė, kad tai jis padarė? Kas gali paneigti, kad mano vyrui to sprogmens, kuris jį patį sudraskė, neatnešė pataisyti?
O gal Vladas jį gamino žuvims sprogdinti? Aš pasiryžusi ginti savo vyro garbę ir po jo mirties. Jei reikės, nueisiu iki Strasbūro teismo”, – „Lietuvos rytui” atsivėrė į netikėtai užklupusius klausimus atsakymų nerandanti F.Grybauskienė.
Svečiai – žinomi patriotai
Našlė atvira – jos ne kartą teisėsaugininkai klausinėjo ir apie vyro ryšius su buvusiu Seimo nariu, sovietų lagerius perėjusiu, šiuo metu dėl neteisėto ginklų laikymo teisiamu Algirdu Petrusevičiumi, taip pat su Krašto apsaugos ministerijos Antrojo operatyvinio tarnybų departamento pareigūnu Jonu Zajančkausku.
Abu šie kauniečiai buvo dažni V.Grybausko svečiai. Ypač – J.Zajančkauskas, kuris dirbo netoli jų namų esančiame kariniame batalione.
„Jie ateidavo, išgerdavo. Aš atnešdavau jiems kavos. Jie užsidarydavo kambaryje. Vyrų reikalai yra vyrų reikalai. Mūsų šeima buvo tradicinė”, – iš atminties traukė į viešumą dešimties metų senumo faktus F.Grybauskienė.
Našlė prisimena kartais netgi pykdavusi, kai sugrįžusi iš darbo į namus juose rasdavo ir J.Zajančkauską. Tačiau vyras savo moterį ramindavo: Jonas yra vienišas, nes išsiskyrė su antrąja žmona, jam niekas net sriubos neišverda.
„Vladas labai gerbė A.Petrusevičių. Jis gal laikė garbe tai, kad toks žinomas žmogus, patriotas lankosi mūsų namuose. Vyras ir pats buvo didelis Lietuvos patriotas. 1991-ųjų sausį į Vilnių lakstė, maistą vežė prie televizijos bokšto, nors į jokias struktūras nėjo”, – kalbėjo kaunietė.
Draugais tapo ne iš karto
V.Grybauskas ir J.Zajančkauskas – bendramoksliai. Jie abu baigė tuometinį Lietuvos kūno kultūros institutą – vienas buvo dviratininkas, kitas – boksininkas.
Tačiau kartu studijavę sportininkai draugais tapo ne iš karto – tik po dešimties metų.
„Jie kažkaip susitiko ir jau neišsiskyrė”, – tiktai tiek apie vyro draugystės pradžią su K.Zajančkausku žino F.Grybauskienė.
Daugybę įrankių bei tekinimo stakles turėjęs jos vyras draugui, kai šis su naująja žmona kūrėsi Kauno rajone, Kapitoniškėse, padėjo ir namą įrengti, nes, anot moters, „Jonas net vinies įkalti nemokėjo”.
A.Petrusevičių į Grybauskų namus ir atvedė J.Zajančkauskas.
Bet moteris jaučia nuoskaudą, nors ir nedidelę, kad po vyro žūties paskambinusi A.Petrusevičiui išgirdo šaltą frazę: „Neturiu garbės jūsų pažinti”.
Pasiduodavo kitų įtakai
„Mano vyras buvo labai patiklus. Aš tai galiu pasakyti dabar, po tiek metų. Jis labai pasidavė kitų įtakai”, – pokalbio metu tarsi iš naujo bandė pažinti žmogų, su kuriuo pragyveno 22 metus, F.Grybauskienė.
Tačiau ji ir dabar nemano, kad jos vyras galėtų ką nors nužudyti. Pagaminti, pataisyti sprogmenį – nes jis domėjosi ginklų sandara, struktūra – taip. Tačiau padėti jį po konkretaus žmogaus automobiliu – ne.
Paklausta, kas galėjo, jeigu vis dėlto V.Grybauskas nors kažkiek kaltas dėl J.Abromavičiaus žūties, jį įtraukti į nusikaltimą, moteris nedvejodama atsakė: „Žinoma, kad jie” (J.Zajančkauskas ir A.Petrusevičius. – Red.).
„Jonas dar buvo kažkokį išminuotoją Tekorių pas mus atvedęs”, – prisiminė F.Grybauskienė.
Našlė prasitarė, kad atvirų pokalbių metu ir teisėsaugininkai sakydavo įtariantys šiuos žmones, tačiau jokių konkrečių faktų jai neminėjo.
Turėjo nuomonę apie žuvusįjį?
1997 metų sausio 31-osios vakarą susprogdinto saugumo darbuotojo J.Abromavičiaus ir jo šeimos F.Grybauskienė nepažinojo.
Tik dabar, į viešumą iškilus, kad jos žuvęs vyras galėjo pasėti mirtį, kaunietė svarsto galimybę paskambinti Jūratei Abromavičienei ir paklausti, ar ją tenkina nužudymo bylos baigtis.
F.Grybauskienė prisiminė tik vieną pokalbį su savo vyru apie J.Abromavičių.
Moteris gal savaitę ar daugiau buvo nežiūrėjusi televizijos žinių ir neskaičiusi spaudos, kai vieną dieną laikraštyje pamatė žuvusio saugumo pareigūno šeimos nuotraukas.
Perskaičiusi straipsnį ji vyrui pasakė: „Kokie baisūs dalykai darosi”. Ji pati iki tol nebuvo susidūrusi net su artimo žmogaus mirtimi.
„Ne toks jis buvo ir geras, kaip čia rašo. Meilužę turėjo”, – atkirto V.Grybauskas.
Paklaustas, iš kur tai žino, vyras atsakė: „Jonas sakė”. Tačiau moteris šių žodžių nei tada, nei dabar nesureikšmina.
Dukra palūžo po tėvo žūties
„Jo jau nebėra, o kaip man gyventi, kai devynerius metus vis primenami seni dalykai. Reikėjo po metų, dvejų paskelbti, kad jis kaltas, jeigu prokurorai taip mano. Kiek žinau, jie naujų įkalčių nesurinko”, – ne kartą pokalbio metu vis prie tų pačių minčių sugrįždavo F.Grybauskienė.
Moteris ne tiktai pati neturi ramybės – kaip jaustis vyro giminei, dukrai?
Apie dukrą F.Grybauskienė negali kalbėti be ašarų – mergina po tėvo mirties užsisklendė savyje ir visiškai palūžo.
Dabar buvusi perspektyvi grafikė turi rimtų sveikatos problemų, jos dienos bėga ligoninėse.
„Dukrą su tėvu siejo ypač stiprus ryšys. Ji visada buvo tėvo pusėje”, – plačiau liesti skaudžios temos F.Grybauskienė nenorėjo.
Gimė tremtinių šeimoje
V.Grybauskui šią liepą būtų sukakę 56 metai. Jis gimė Krasnojarsko srityje, Malaškos kaime. Į Lietuvą tremtinių šeima sugrįžo, kai Vladui buvo aštuoneri.
Tėvynėje lietuvių niekas nelaukė išskėstomis rankomis.
Jų namuose gyveno kiti žmonės, todėl šeimą priglaudė profesorius Ruokis iš Dotnuvos.
Našlė prisiminė, kad vyras jai ne kartą pasakodavęs apie motinos patirtus išgyvenimus, kai jos akivaizdoje buvo nušautas vyriausias ir mylimiausias sūnus.
Nors įgaliotinis už visas moters santaupas žadėjo išgelbėti sūnų, kai jis paskutinę akimirką prieš lipdamas į traukinį bandė bėgti, pasipylė kulkų kruša.
„Vlado motinos Lebedytės šeima buvo dideli patriotai”, – geru žodžiu prisiminė vyro tėvus našlė, nors giminės po V.Grybausko mirties ir apkaltino būtent ją pribaigus savo vyrą – nušovus.
Rado ginklų arsenalą
„Stumbro” bendrovės apsaugininku dirbęs V.Grybauskas žuvo nepraėjus nė metams po J.Abromavičiaus mirties – 1997 metų gruodžio 10-osios pavakare.
Vyriškiui sprogmuo, kuris buvo toks pat, koks nusinešė saugumo darbuotojo gyvybę, nutraukė dešinę ranką ir išdraskė šlaunikaulį.
Todėl nenorėdamas visam gyvenimui likti invalidas jis nusišovė.
Rūsyje, kuriame nugriaudėjo sprogimas, teisėsaugininkai rado pistoletą „Walter” su duslintuvu ir lazeriniu taikikliu, granatą F-1, šovinių, duslintuvų kitiems šaunamiesiems ginklams, sprogstamojo mišinio, įvairių detalių ir įrankių ginklams remontuoti ir sprogmenims gaminti, brėžinių, o garaže – neperšaunamą liemenę.
„Vyrui patiko ginklai, tačiau jis nebuvo fanatikas. Kodėl jūs manote, kad tie daiktai buvo jo – gal atnešė kas nors?” – taip ir nesiryžo padėti taško pokalbio pabaigoje F.Grybauskienė.