Iš troleibuso iškritęs paauglys prarado sąmonę, tačiau jo vairuotojas ramiausiai nuvažiavo
Klausantis kaunietės Laimutės Surantienės, tapusios neeilinio įvykio liudytoja, pasakojimo, net sunku pasakyti, kas labiau sukrečia: ar nelaimė, nutikusi tokio išbandymo visai nelaukusiam penkiolikamečiui, ar kitų jos liudytojų elgesys šiomis nestandartinėmis aplinkybėmis.
„Laukiau trečiadienį, apie šeštą vakaro, Savanorių prospekto stotelėje ties Ortopedijos įmone troleibuso, – pasakojo dienraščiui ši kaunietė. – Tiksliai nepamenu, bet, atrodo, tai buvo man netikęs 14-ojo maršruto troleibusas. Jam sustojus stotelėje ir atidarius priekines duris, šiose pasirodė gana aukštas paauglys. Beveik tą pačią akimirką jis krito veidu žemyn ant grindinio. Trenksmo būta tokio stipraus, kad jis priminė sprogimą. Buvo sunku suprasti, kas atsitiko, nes gerai mačiau, jog už troleibuso laiptelio nelaimėlis neužkliuvo. Pirmoji galvą perskrodusi mintis buvo: „Dieve mano, turbūt užsimušė”.
Pasak L.Surantienės, prie nelaimėlio kartu su ja puolė ir netoliese buvę ką tik iš aludės išėję du neblaivūs vyrai. Šiems padėjus vaikiną atversti, jo akys buvo išplėstos ir nieko nematančios: nelaimėlis buvo praradęs sąmonę.
Į natūraliai kylantį klausimą, kaip šioje situacijoje elgėsi troleibuso vairuotojas, įvykio liudytojos atsakymas pritrenkiantis. Net neišlipęs laukan pasižiūrėti, ar nereikia jokios pagalbos, jis nuvažiavo savo keliais. Vakar paskambinus į AB „Autrolis”, apie šį įvykį, susijusį su bendrovės troleibuso keleiviu, ten nieko nebuvo žinoma. Belieka daryti išvadą, kad šio troleibuso vairuotojas ne tik kad neiškvietė greitosios medikų bei policijos (juk nelaimės aplinkybės buvo tik numanomos), bet ir nuslėpė tai nuo bendrovės vadovų.
Mobiliojo ryšio telefonu 112 greitąją nelaimėliui iškvietė L.Surantienė, neblaiviems, tačiau žmoniškumo nepraradusiems pagalbininkams bandant daryti vaikinui širdies masažą. Nešant jį ant suoliuko, pargriuvusysis atsigavo, tačiau ne iš karto suprato, kur yra, ir kas atsitiko. Išgirdęs, kad ką tik iškrito iš troleibuso ir gevęs veidrodį pažiūrėti, kaip atrodo nubrozdintas veidas, nelaimėlis nenorėjo tuo tikėti.
Pasak L.Surantienės, turinčios ne kažin kiek vyresnę dukrą, todėl slaugiusios penkiolikametį kaip savo sūnų, jis nenorėjo nieko girdėti apie iškviestus greitosios medikus. Šiaip taip pavyko bespurdantįjį pergudrauti, kad šie tik jį apžiūrės ir niekur neveš. Kad vaikinukas kažkur eitų, negalėjo būti jokios kalbos: sėdėdamas ant suolo jis neneigė, kad jam tebėra silpna.
Žodis po žodžio išsiaiškinta, kad nelaimė įvyko penkiolikamečiui grįžtant iš krepšinio treniruotės, kurioje jis susižeidė. Rodė jo vieno nelaimėje nepalikusiai nepažįstamajai ir įpjautą ar įplėštą pirštą.
Atvykus greitosios medikams, nenorėjo jis važiuoti ir į Kauno medicinos universiteto klinikas (KMUK), kol išsiaiškinus, kad vaikinas neturi dar šešiolikos, to pareikalauta griežtai. Tik sulaukus šešiolikos, galima atsakyti už tokį savo apsisprendimą, kuriuo rizikuoji ne tik sveikata, bet galbūt ir gyvybe.
Redakcijos žiniomis, penkiolikametis paguldytas į KMUK. Mokyklos, kurios dešimtoje klasėje jis mokosi, pedagogų duomenimis, kol kas žinios iš KMUK apie paauglio sveikatos būklę ne per geriausios. Miglotos ir patirtos traumos prognozės. Nelaimė pedagogus labai sukrėtė: iki šiol šis dešimtokas niekada nesiskųsdavo sveikata.