Po avarijos – ir minčių lūžis

Žinoma dainininkė Gintarė Karaliūnaitė rengiasi grįžti į sceną. Ji jau atsigauna po baisios avarijos, kuri įvyko rugpjūčio pradžioje. Tuomet naktį važiuojant iš Klaipėdos atlikėjos automobilis susidūrė su karve, įėjusia į greitkelį.

Po sunkių operacijų, ilgų dienų ligos patale G.Karaliūnaitė ėmė kitaip mąstyti ne tik apie žmonių santykius, bet ir savo koncertinę veiklą.

Dainininkė atvirai kalbėjosi su „Lietuvos ryto” televizijos laidos, kurią transliavo TV3, vedėja.

– Ar avarija pakeitė jūsų požiūrį į automobilius? – „Lietuvos ryto” televizija paklausė G.Karaliūnaitę.

– Nežinau, kas dabar galėtų mane įtikinti nusipirkti mažą automobilį. Tie vabaliukai gražūs, bet saugumas – svarbiau.

Po avarijos liko daug klausimų apie karves, ką jos veikė naktį kelyje, apie automagistralę, kuri neaptverta, apie naują automobilį „Citroen C3”, kurio oro pagalvės neišsiskleidė.

Tačiau apie tai pasikalbėsime vėliau.

Dar bus teismų, dar bus klausimų ir atsakymų. Bet kol kas apie tai negalvoju.

Nutinka ir didesnių bėdų. Man dabar sąžinė neleidžia savęs gailėtis.

– Jums dar sunku kramtyti?

– Man visą mėnesį burnoje buvo įtvaras. Visa burna buvo sukabinta, žandikaulis, negalėjau nieko valgyti. Tik dabar atkabino, bet iki šiol dar negaliu kramtyti. O man taip patinka kietas sūris.

– Kiek buvo lūžių?

– Daug. Akiduobės, skruostikauliai, nosis. Labai daug. Buvau panaši į arbūzą. Lankyti atėjusios draugės mane pažino iš nagų.

– Jūsų motina Adelė Karaliūnaitė sakė, kad jei ne jos raganavimai, nebūtumėte taip greitai pasveikusi?

– Savo bėdas aš laižausi pati. Ir visus stumiu nuo savęs, kai blogai. Mano mama padėjo man tiek, kiek mama gali padėti. O tie jos raganavimai – tai jos verslas. Ji juk žolininkė – verslininkė.

Raganomis galime būti visos. Kiekviena šiek tiek dvasingesnė, gilesnė moteris yra ragana, kuri tiesiog moka skaityti ženklus, kreipia dėmesį į sapnus, nuojautas.

O ar žinote, kodėl taip greitai pasveikau? Aš supykau. Tuojau suprasite – kodėl.

Ligoninėje šiek tiek anksčiau nei reikia pabudau po narkozės ir išgirdau seselių komentarus: „Na, ką, Boružėlė septyntaškė, tai ką, apsitaškė. Taip jai ir reikia”.

Po to jos su pasibjaurėjimu lietė mano plaukus (jie buvo labai kruvini, kraujas buvo jau sukrešėjęs) ir kalbėjo: „Kokie jos plaukai”.

Ačiū Dievui, kad jos dar nesugalvojo mano krūtinės patikrinti. Juk dabar visiems vaidenasi, kad ji netikra.

Girdėjau, po avarijos žmonės su pašaipa klausinėjo: „Ar jos silikonai nesprogo?” Man tai juokinga, juk Lietuvoje šitiek daug pilnakrūčių merginų.

Po to seselės pakabino man deguonies vamzdelius ant ausų, vėl kalbėjo: „Ir ausis išsioperavo”.

Aš klausiausi visų tų kalbų ir galvojau: „Jūs net neįsivaizduojate, kokią paslaugą man padarėte”.

Kartais žmonės nesuvokia, kad, siųsdami blogį, jie tik sau padaro bloga.

– Jūsų net veido bruožai pasikeitė po operacijos. Grožis liko, tik jis jau kitoks. Ar atpažįstate save?

– Nepykstu aš ant savo grožio, bet daug kam atrodo, kad aš jam tarnauju. Taip nėra. Mano grožis tarnauja man. Aš netarnauju savo išvaizdai, netarnauju mašinai ar kitiems daiktams.

– Atrodo, jums nestinga vyriško dėmesio?

– Aš darausi pernelyg reikli. Po 25 metų moterys pasidaro reiklios. Mane vyruose žavi tai, ko aš nebematau. Jų išvaizda man nėra svarbi. Svarbūs visai kiti dalykai, kurių aš nerandu. Vyriškumas. Arba jie labai šiurkštūs, arba per daug minkšti. Nežinau, kas tuos vyrus gali vyriškai išauklėti.

– Kodėl jūs išsiskyrėte su Deividu? (Gintarės draugas D.Vosylius tą lemtingą avarijos dieną vairavo automobilį. – Red.)

– Jis negalėjo susitaikyti su tuo, kad aš esu vieša, kad turiu duoti interviu, pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą.

– Kada atsinaujins jūsų koncertinė veikla?

– Dar nežinau. Nenoriu nieko planuoti, nes jau pasimokiau. Rugpjūtis buvo visas suplanuotas, o kaip viskas pasibaigė…

Pasiilgau mikrofono, scenos, garso, ryšio su klausytojais. Į sceną grįšiu greitai ir būsiu visai kita.

Dabar mes su mano šokėjomis bandome save pridengti. Jau užtenka dvasinio nuoširdumo, kitaip sakant, nuogumo. Todėl man jau nebereikia nusirenginėti fiziškai.

Juk labai lengva tiesiog nusirengti, kai nėra ką pasakyti. O ką gali pasakyti, kai dar esi labai jaunas. Man irgi taip buvo. Dabar – kitaip. Matau, kaip ilgėja mūsų sijonai, kaip veriasi iškirptės.

– Nebijote, kad nukonkuruos tos, kurių sijonai trumpėja?

– Pagaliau tikiuosi būti išgirsta. Manau, kad tas mano nuogumas blaškė žmones. Jie manęs negirdėjo. O dabar jau nebereikės mano kūno matuoti, aptarinėti.

Neblaškysiu dėmesio.