Vakarų Lietuvos pedagogai, mokslininkai edukologai ir studentai turėjo unikalią galimybę išgirsti Harvardo profesoriaus Haijyano Hua bei mokslų daktarės iš Kanados Lindos E. Lee viešas paskaitas, skirtas mūsų šalyje įgyvendintam Mokyklų tobulinimo programos projektui apibendrinti.
Peikia mokyklas
Šiam renginiui Klaipėdos universitetas buvo pasirinktas ne- atsitiktinai. Vakarų Lietuvoje tai – vienintelis stiprus edukologijos mokslo centras, turintis aštuonis dešimtmečius skaičiuojančias tradicijas, kur ir šiandien rengiami būsimieji mokytojai bei mokslininkai.
Šiandien dažnai girdime, kad Lietuvos visuomenė reiškia didžiulį nepasitenkinimą švietimo sistema, ydingu mokyklos darbu, teorijos ir praktikos neatitikimu. Tačiau, kaip teigė žymus filosofas Stasys Šalkauskis, „teorija be praktikos yra bergždžia, o praktika be teorijos – akla”. Todėl labai svarbu, kad, tobulindami švietimo sistemą, mokslininkai ir praktikai sugebėtų įžvelgti šių dviejų komponentų sąryšį.
Švietimo reforma Lietuvoje prasidėjo devintą dešimtmetį. Dabar, praėjus daugiau nei dešimt metų, galima vertinti nuveiktus darbus, pozityvias ir negatyvias reformos tendencijas.
Dr. Haijyanas Hua mano, kad per gana trumpą laiką Lietuvos švietimo sistema sparčiai žengia pozityviai kokybiškų pokyčių link. Švietimo institucijose dirba kompetentingi darbuotojai, turintys pakankamai žinių ir įgūdžių. vienintelė ir, ko gero, pagrindinė problema – vieningos informacinės sistemos nebuvimas. O tai yra itin svarbu norint formuoti ir kurti švietimo politiką. Švietimo sistemą galima įsivaizduoti kaip laivą, kuriam reikalinga navigacinė sistema, nurodanti, kur link reikia plaukti, detali vieta, kad būtų aišku, kur esame, ir greitis, skatinantis pažangą. Jei plaukdami neatsižvelgsime į šiuos komponentus, ko gero, tikslo nepasieksime. Todėl, norint neklaidžioti, reikia nuolat stebėti esamą padėtį ir ją vertinti.
Stebėti ir vertinti
Tarytum viskas paprasta, tačiau toks sisteminis mąstymas ne tik nurodo teisingą kryptį, bet ir kelia daug naujų klausimų, kada ir kaip turi būti atliekama sistemos stebėsena ir vertinimas, ką reikia stebėti ir vertinti, kodėl tai daroma ir kas atsitiktų, jei to nedarytume?
Harvardo profesoriaus teigimu, švietimo sistemos plėtrai labai svarbu aiškiai suformuluoti misiją ir pagrindinius siekius, tuomet sukurti ir tobulinti sprendimų priėmimo kultūrą, kuri būtų paremta informacinių rodiklių ištekliais.
Švietimo ir mokslo ministerija turi priimti politinius sprendimus remdamasi ne intuityviais ar patirtimi grįstais rodikliais, bet išsamiais duomenimis, gautais iš apskričių, savivaldybių, švietimo centrų, atskirų mokyklų. Todėl šiame etape labai svarbu tobulinti pačią švietimo vadybą, nustatyti vieningus ir aiškius švietimo institucijų atsiskaitomybės kriterijus. Tikslingas ir sistemingas informacinių duomenų rinkimas – daug laiko ir išteklių reikalaujantis procesas. Gautus duomenis reikia apibendrinti, interpretuoti bei užtikrinti jų judėjimą tolyn reikiama kryptimi. Tokia veikla padeda vadovaujantis rodikliais stebėti ir vertinti švietimo sistemos darbo rezultatus bei pasirengti naujų politikos krypčių kūrimui arba senųjų gerinimui. Be veiksmingos stebėjimo ir vertinimo sistemos niekas iš tikrųjų nežinotų, kokia yra švietimo būklė ir kaip ją galima tobulinti.
Svarbi aplinka
Dr. Linda E. Lee savo pranešimą pradėjo J. Colemano teze, išsakyta aštuntąjį dešimtmetį, kad mokykla, dalyvaudama pažangos ir pokyčių procese, yra tarytum autsaiderė, nes jai tenkantis nuopelnas tesiekia vos 5 proc.
Pabandykime pažvelgti, kaip šiandien mokyklas vertina Lietuvos visuomenė. Ko gero, tai būtų labai panašus vertinimas. Tačiau kur glūdi problema? Ar išties šiandienos mokykla yra tokia negatyvi? Turbūt negalima būtų atsakyti į šiuos klausimus vienareikšmiškai, neištyrus ir neišanalizavus mokyklos efektyvumo. Pati didžiausia problema yra tai, kad niekas negali pasakyti, kaip turi elgtis mokykla, kad taptų efektyviai veikianti.
Tada dar kyla vienas esminis klausimas – kas yra mokyklų tobulinimas? Kai kuriais atvejais galima pradėti nuo mokyklos aplinkos. Ko gero, kiekvienas tėvas, leisdamas savo atžalą į mokyklą, visų pirma atkreipia dėmesį į mokyklos aplinką, ar nauja ir graži mokykla, ar tvarkingos ir atnaujintos klasės.
Tad galima būtų teigti, kad mokyklos tobulinimas turi prasidėti būtent nuo jos renovacijos. Tačiau ar tai – pagrindinis kelias mokyklos pokyčių link? Visų pirma pedagogai, tėvai ir visuomenė turi suvokti, kad mokymo ir mokymosi procese svarbiausias dėmesys turi būti skiriamas vaikui. Tik jis yra pagrindinė mokyklos pokyčių ir tobulinimo priežastis. Mokykla turi aiškiai deklaruoti lūkesčius ir reikalavimus, keliamus mokiniui.
Anot dr. L. E. Lee, visi vaikai gali ir turi mokytis nepriklausomai nuo jų socialinės ir ekonominės padėties, rasės, religinių pažiūrų, tačiau jie turi žinoti, ko iš jų tikimasi ir ko laukiama. Mokyklos nustatomi standartai turi būti aiškūs ir pasiekiami mokiniui.
Šioje vietoje gal daugelis galėtų pasakyti, kad mūsų švietimo sistema nėra tokia, mokiniui keliami reikalavimui yra pernelyg dideli, o standartai – nepasiekiami. Tačiau ar tikrai taip yra? Kur glūdi pagrindinė nepasiekiamų aukštumų priežastis?
Ko gero, visų pirma turi pasikeisti visuomenės požiūris į mokyklą ir jos bendruomenę, mokytojo požiūris į mokinį ir mokymo procesą.
Reikalingi nauji įgūdžiai ir kompetencija, mokymo ir mokymosi procese turi atsirasti pažangūs darbo metodai.
Atsakingi – visi
Kaip teigė L. E. Lee, daugelyje pasaulio šalių atlikti tyrimai rodo, kad vaikams patinka eksperimentuoti, įgyti naujų žinių, jie mėgsta dirbti komandose, nes tuomet jie gali jausti savo vertę. Kad mokymo ir mokymosi procesas būtų sėkmingas, vaikai turi mėgautis mokymusi. Svarbu, kad vaikas galėtų pasakyti: „Мan patinka pirmadienis, nes aš pradedu naują darbo savaitę mokykloje”.
Čia sustokime ir pagalvokime, kiek Lietuvos vaikų šiandien gali ištarti tokią frazę? Ko gero, nedaugelis, todėl dar kartą tenka pasikartoti: vardan vaiko noro mokytis mokykla turi su pagreičiu judėti tobulinimosi ir pokyčių link. Vertinant tokią situaciją, ne antraeilis vaidmuo tenka ir mokytojui, kuris kasdien turi pateikti sau klausimus: „koks aš esu mokykloje?” „ko iš manęs tikisi mokiniai?”, „ko aš tikiuosi iš savo mokinių?”. Reikalavimai, keliami sau bei mokiniui, skatina rinkti ir sisteminti informaciją, kuri leis nustatyti prioritetus, išlaikyti tobulėjimo pagreitį, įvertinti pokyčių įgyvendinimą bei skatins formuoti bendruomenę.
Šiandienos mokyklos pamažu į mokymosi procesą įtraukia vis daugiau suinteresuotų dalyvių. Tai ir mokinių tėvai, ir vietos bendruomenė bei patys mokiniai. Jų balsas turi būti išgirstas ir išklausytas švietimo sistemoje. Taip atsiranda ilgalaikis dialogas. Dialogas tarp mokyklos bendruomenės ir visuomenės, tarp mokytojų ir mokinių, tarp mokytojų ir tėvų, taip galima priimti geresnius sprendimus, kurie atitiktų visų suinteresuotų grupių interesus. Senas afrikiečių posakis teigia, kad „norint užauginti vaiką, reikia viso kaimo pastangų”. Tad šis posakis dar kartą įrodo, jog mokykla negali eiti viena pokyčių link, reikia visos visuomenės pagalbos ir pastangų.