Patirti bendravimo sunkumų su savo paaugusiu vaiku – normalus dalykas
Paauglystė – sunkiausias vaikų ir tėvų bendravimo periodas. Dažnai nuoširdi tėvų pagalba paauglių suvokiama kaip kišimasis, nuoširdus rūpestis – kaip kvailystės, o geranoriški pasiūlymai – kaip nurodinėjimas. Tačiau net ir šiuo sunkiu laikotarpiu tėvai su vaikais gali atrasti bendrą kalbą.
Maištas – sveikintinas
Tėvai turėtų žinoti, kad patirti vienokius ar kitokius bendravimo sunkumus su savo paaugusiu vaiku – visiškai normalus dalykas. Beveik neįmanoma, kad visada pavyks geranoriškai su juo susitarti. Tai visiška iliuzija, savęs apgaudinėjimas. Normaliai augantis paauglys turi priešintis tėvams. Tai netgi sveikintina, tik, žinoma, iki tam tikros ribos.
Bet nežiūrint į tai vis dėlto taikūs ir geri santykiai tarp paauglių ir jų tėvų yra įmanomi. Svarbu domėtis tais pokyčiais, kurie dėsningai vyksta paauglystėje, ir žvelgti į juos su didesne pagarba ir supratimu.
Kontrolė neveiksminga
Tėvai vaikui svarbūs visais gyvenimo amžiaus tarpsniais.
Tačiau kiekviename amžiaus tarpsnyje tėvų vaidmuo vis kitoks.
Viename reikia didesnės globos ir kontrolės, kitame pageidautina mažiau kontrolės ir daugiau pasitikėjimo, padrąsinimų, paskatinimų.
Iki paauglystės labiau tinka tiesioginis vadovavimas vaiko elgesiui, didesnė išorinė jo kontrolė. Paauglystėje veiksmingesnis netiesioginis vadovavimas paauglio elgesiui, paremtas palaikymu, pastiprinimu, išklausymu bei supratimu.
Tėvus pakeičia draugai
Ką jūsų paaugęs vaikas besakytų – geras tarpusavio ryšys, nuoširdus kontaktas su jumis jam be galo svarbūs. Be jo paaugliui blogai. Tuomet jis gyvena lyg tamsiame miške, lyg netekęs žemės po kojomis, ir todėl greičiau linkęs nuslysti į įvairias pagundas.
Tėvai turėtų atsiminti: juo silpnesnis paauglio ryšys su jais, tuo didesnę įtaką bei valdžią vaikui įgauna bendraamžiai.
Per laiką išsikalba
Bendraujant su paaugliu reikia daug daugiau laiko ir dėmesio nei mes įsivaizduojam.
Greitai nuotaikoms pasiduodančio paauglio psichologinė gynyba yra be galo stipri. Reikia laiko, kad vaikas pamažu jos atsikratytų ir pajėgtų dalintis su tėvais tuo, ką iš tiesų galvoja.
Kuo šioje situacijoje ypatingas laikas? Laikas padeda vaikui „atšilti”, nusiimti gynybinį skydą ir pasijusti laisvu, dalytis slapčiausiomis mintimis, ypač tomis, kurios jį labiausiai jaudina.
Čia kalbu ne apie bet kokį laiką, o tėvų ir vaikų laiką, praleistą kartu. Tai laikas, kuriame paauglys turi pajusti esąs svarbiausiu žmogumi pasaulyje savo tėvams.
Kartu leidžiamas laikas gali būti skirtas pačiai įvairiausiai veiklai: pietums kavinėje, žvejybai, kelionėms, spektakliams ar kinui.
Veiklos pobūdis nelabai ir svarbus. Svarbus pats buvimas kartu „čia ir dabar” su tėčiu ar mama, bet be jokios įtampos, spaudimo. Tuomet gynyba pamažu susilpnėja, ir paauglys pradeda kalbėti – iš pradžių paviršutiniškai, o paskui vis reikšmingesnėmis temomis.
Bijo pajuokos
Kodėl paaugliai bijo atvirauti ir yra atsargūs? Patikėkite, tai ne dėl baimės, kad gali skirtis nuomonės. Tai dėl galimo pykčio, pajuokos, nepritarimo ar jų, kaip asmenybių, atmetimo. Paaugusiam vaikui labai svarbu valdyti situaciją, kad pasijutęs nepatogiai galėtų iš karto iš jos pasitraukti. Paaugliai visada išlieka budrūs ir besąlygiškai nepasitiki netgi tėvais.
Taip yra ne dėl kvailumo ar kažkokio paiko išsidirbinėjimo, bet dėl to, kad išgyvena sunkų paauglystės laikotarpį, kuriame daug vidinio chaoso ir netvarkos, vyksta stiprus tėvų vertybių perkainojimas bei savo vertybių paieška.
Meilę rodo ne žodžiai
Dar vienas labai svarbus dalykas santykiuose su savo paaugusiu vaiku – meilės išraiška.
Dauguma tėvų nežino, kaip išreikšti savo meilę paaugliui.
Viena pagrindinių to priežasčių – suaugusieji nesupranta, jog paaugliams svarbus tėvų elgesys, o ne žodžiai. Tuo tarpu suaugusiems dažnai svarbiau žodžiai.
Paauglys orientuojasi gyvenime pagal aplinkinių elgesį, o suaugęs žmogus – pagal žodžius.
Jausti širdyje šiltą meilės jausmą savo paaugliui yra nuostabu – bet to nepakanka. Pasakyti savo paaugliui „Aš tave myliu” yra puiku, ir tai reikia padaryti, – bet to taip pat nepakanka. Kad paauglys žinotų ir jaustų, jog yra mylimas, jį reikia mylėti ne vien žodžiais, bet ir veiksmais.
Paauglys mato tėvų meilę iš to, ką jie sako ir daro. Tačiau tai, ką jie daro, kaip jie elgiasi, yra svarbiau.
Kaip mašinai reikia benzino ir tepalo, kad važiuotų, krosniai – kuro, kad šildytų, o kūnams – sveiko maisto, kad gerai funkcionuotų, taip ir vaikui reikia dėmesio ir laiko, praleisto kartu su tėvais, kad sveiki augtų.