Rusiškus grybus Europai įsiūlo lietuviai

Duris į Vakarų rinkas kauniečiai atvėrė perpratę Rusijos krašto verslo specifiką

Vos prieš dvejus metus prie grybų prekybos įmonės „Fudo” vartų Kaune, Kėdainių gatvėje, vasarą nusidriekdavo ilgiausios eilės žmonių, pageidaujančių įsidarbinti ir mėnesį kitą fasuoti šviežius grybus. Šiemet verslininkams teko jau patiems ieškotis sezoninių darbininkų.

Dėl darbo jėgos stygiaus ir didėjančių sąnaudų grybų gamyba palaipsniui perkeliama į Rusiją, prieš tai perpratus šios šalies verslo niuansus.

Darbų apimtis diktuoja gamta

Šių metų didžiųjų darbų karštinė bendrovei „Fudo” eina į pabaigą. Bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės vadovai skaičiuoja, kad šiemet greičiausiai bus supirkę šiek tiek mažiau grybų nei pernai, tačiau dėl pabrangusios žaliavos apyvartos rodikliai turėtų būti geresni.

„Rezultatus suvesime po gero mėnesio, nes grybų dar turėsime iki spalio vidurio. Mūsų darbų apimtis diktuoja gamta. Šiemet itin pajutome, kad mėnesiu vėlavo pavasaris, kuris buvo šaltas, o liepą, kai grybai turėjo augti, buvo karšta ir sausa”, – teigė įmonės direktorius Narvydas Sakalauskas.

„Fudo” jau beveik 10 metų voveraites ir baravykus superka Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Šaldytuvuose atsigabenę į Lietuvą, perrenka, nuvalo, sufasuoja ir produkciją išsiunčia užsakovams Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje ir JAV ir kt. Iš viso per metus perdirbama apie 1,5-2 tūkst. tonų šviežių grybų.

Lietuvoje augančių grybų kauniečiai nesuperka, nes reikiamą kiekį paprasčiau įsivežti iš užsienio, nei surinkti vietos miškuose. Daugiausia žaliavos atsivežama iš Rusijos: Tulos, Vladimiro, Nižnenovgorodo, Novgorodo sričių, o kartais net iš Sibiro. Šiemet, ypač vėluojant pavasariui, žaliava vežta iš Balkanų šalių, Bulgarijos, kur grybų buvo jau gegužės mėnesį. Birželio pradžioje šios miško gėrybės paprastai pradedamos vežti iš Ukrainos.

Mojavo rubliais

Komercijos direktoriaus Gintaro Aleknavičiaus teigimu, šiame versle itin svarbu kuo greičiau miške rastus grybus pristatyti vartotojui.

„Grybai – kaip gėlės. Jeigu ilgai juos laikysi šaldytuve, rezultatas bus nekoks. Mes esame apskaičiavę, kad už pusantro tūkstančio kilometrų išrautas grybas ant pirkėjo stalo turi atsidurti per savaitę. Mums kokybė – svarbiausias faktorius. Taigi visa sistema turi dirbti kaip laikrodis. Tai nėra lengva, ypač įvertinant, kad dirbame su rusais”, – sakė G.Aleknavičius.

„Fudo” vadovai apie verslo vystymo Rusijoje ypatumus pasakoja su šypsena, nors kai prieš kelerius metus teko kone įtikinėti rusus, kad šie rinktų ir parduotų grybus, juokas neėmė.

Rusijos regionų gyventojai niekaip negalėjo patikėti, kad lietuviai mokės pinigus už kažkokias voveraites, kurios tuose kraštuose nėra vertinamos. Per keletą metų lietuviams vis dėlto pavyko išmokyti rusus, kaip ir kokius grybus reikia rinkti. Vietoje dirbantys žaliavos supirkėjai jau žino, kaip įtikti verslininkams iš Lietuvos.

„Iš pradžių rusai neatsistebėjo, kad mes perkame voveraites. Įtikinėjant teko ir rubliais pamojuoti. O dabar grybų rinkimas ir pardavimas Rusijoje tapo kone masiniu sportu. Vietos gyventojai suprato, kad iš to galima uždirbti”, – pasakojo įmonės komercijos direktorius.

Tiesa, rusus pats grybų verslas mažai domina, todėl šią sritį užvaldė lietuviai.

„Mes Rusijoje konkuruojame tarpusavyje. Kartais rusai net stebisi, kad trys lietuviai negali susikalbėti ir susitarti”, – šypteli G.Aleknavičius.

Užsienyje dirba tautiečiai

Prieš kelerius metus sezono metu Kauno įmonėje dirbdavo apie 500 darbuotojų – dauguma sezoninių darbininkų, samdomų tik grybams fasuoti. Dar prieš dvejus metus prie „Fudo” vartų nuo ryto nusidriekdavo eilės žmonių, norinčių čia padirbėti vasarą. Tuo tarpu šiemet per sezoną bendrovė įdarbino tik apie 200 darbuotojų.

„Pajutome, kad daug žmonių yra išvažiavę į užsienį. Eilių prie įmonės nebeliko. Vasarą įdarbiname nemažai moksleivių, studentų. O dabar, prasidėjus mokslo metams, darbuotojų trūkumą itin jaučiame”, – teigė Kauno bendrovės direktorius N.Sakalauskas.

Dėl darbuotojų stygiaus ir didėjančių sąnaudų dalį gamybos „Fudo” jau perkėlė į Rusiją, iš kur atsiveža ne tik žaliavą, bet ir jau sufasuotą produkciją.

„Išmokėme rusus, kaip reikia grybus dėti į krepšelius. Šiemet jau apie pusė mūsų produkcijos yra sufasuota Rusijoje. Manome, kad ateityje Kaune liks tik logistikos padalinys ir bus vykdomi specifiniai užsakymai, sakykim, sufasuoti grybus po 130 gramų, ko šiuo metu mūsų prašo šveicarai”, – aiškino G.Aleknavičius.

Vis dėlto patikimų partnerių Rusijoje kauniečiams rasti nepavyko. Perpratus šio krašto verslo specifiką, teko steigti įmones, kuriose, beje, dirba ir vadovauja lietuviai. Vien tik Rusijoje „Fudo” bendradarbiauja su penkiomis įmonėmis, dar vieną, antrinę, įmonę yra įkūrę Ukrainoje.

Kilmės šalis negąsdina

Didžiąją dalį produkcijos „Fudo” parduoda šviežią, nedidelį voveraičių kiekį užšaldo. Grybams šaldyti firmoje naudojama speciali įranga ir technologija. Kadangi produkcija iki -60 laipsnių užšaldoma greičiau nei per minutę, grybai išlaiko visas šviežių produktų savybes.

Užsakovų Vakaruose nė kiek negąsdina tas faktas, kad grybų kilmės šalis – Rusija.

„Klientai labai domisi grybais iš Rusijos. Kai kuriuose regionuose auga visai kitas voveraičių porūšis. Šie grybai šiek tiek šviesesni, tačiau tvirti, kas svarbu transportuojant. Tačiau tokios voveraitės tinka ne visiems užsakovams. Tokių grybų neįsiūlom šveicarams, kurie prašo įprastos geltonos spalvos grybų”, – pasakojo komercijos direktorius G.Aleknavičius ir užsiminė, kad skirtingų šalių užsakovai pageidauja gauti net ir skirtingo dydžio grybus.

Europa kur kas įtariau žiūri į baltarusišką ir ukrainietišką produkciją, nes baiminamasi, kad grybai nebūtų užkrėsti radiacija. Jeigu užsienio spaudoje pasirodo
straipsnis apie Černobylio avariją, jos pasekmes, grybai iš Baltarusijos ir Ukrainos nėra pageidaujami.

„Bendradarbiaudami su Europoje pripažintu Vokietijos maisto kokybės institutu „Fresenium”, įdiegėme sertifikuotą laboratoriją, kurioje tikriname visą atsivežtą produkciją. Grybus tikriname net metalo detektoriumi, nes juose randame ne tik pinigų, grybautojų pamestų auskarų, bet ir vinių, net adatų”, – sakė G.Aleknavičius.

Kiti vartojimo įpročiai

Grybų pardavėjų nuomone, kasmet šių miško gėrybių pasaulyje suvartojama vis mažiau.

„Keičiantis kartoms, keičiasi ir vartojimo įpročiai. Vyresnės kartos atstovai, sakyčiau, yra tikri gurmanai, kuriems ant kepsnio būtinai reikia ir šviežio grybo. O šių dienų jaunimas renkasi greitą maistą, picas”, – dėstė savo poziciją G.Aleknavičius.

Anot jo, gamintojai turės atsižvelgti į besikeičiančius vartotojų poreikius ir surasti naują nišą šiame versle.

„Situacija kasmet tampa sudėtingesnė ir dėl konkurencijos. Pastaraisiais metais į Europą pradėjo plūsti grybai iš Kinijos. Jie dėl rūšies savybių nėra tokie skanūs ir aromatingi, tačiau puikiai atrodo. Tad kai kurie prekybininkai įsigudrino kinišką produkciją maišyti su europietiška, tad šios superkama mažiau”, – kalbėjo komercijos direktorius.

Mūsų šalies prekybos vietose Kauno įmonės ir kitų šiuo verslu užsiimančių bendrovių produkcijos nepamatysi – vietos rinkoje nėra paklausos ir tai suprantama, nes mūsų šalyje kone kiekviena šeima grybauja.

Pasibaigus grybų sezonui, „Fudo” gamina medinę tarą, į kurią fasuojami ne tik grybai. Įvairaus dydžio medinės dėžės dabar ypač populiarios Europoje. Kauniečiai jau dirba dviem pamainomis ir vos spėja vykdyti užsakymus. Iš drebulės pagamintas dėžutes „Fudo” parduoda net ir konkurentams.

„Jau seniai įsitikinome, kad vartotojas mieliau renkasi gražiai ir tvarkingai supakuotą produkciją, nei pateiktą bet kaip”, – užsiminė įmonės vadovai.

Jie pripažino nesitikėję, kad savo reikmėms pradėta medinės taros gamyba įgaus tokias dideles apimtis, o ši produkcija Vakaruose taps ne mažiau populiari nei patys grybai.