„Bluetooth“ sistema. Kiek ja galima pasitikėti?

Taikant vis populiarėjančią belaidę „Bluetooth“ technologiją, galima greitai ir paprastai sujungti nešiojamuosius įtaisus ar nedideliu atstumu prisijungti prie interneto. Toks ryšys tinkamas spausdintuvams, nešiojamiesiems kompiuteriams, klaviatūroms, pelėms, delniniams ir automobiliniams kompiuteriams, tačiau net 60 proc. visų „Bluetooth“ įtaisų sudaro mobilieji telefonai.

„Bluetooth“ (sutrumpintai – BT) dažniausiai padeda sinchronizuoti mobiliojo telefono ar delninio kompiuterio adresų knygelę, kalendorių su staliniu kompiuteriu, prijungti spausdintuvą, pelę ar klaviatūrą prie stalinio kompiuterio, persiųsti paveikslėlius ar melodijas iš vieno telefono į kitą. Prognozuojama, kad 2008 metais pasaulyje bus beveik milijardas įtaisų, kuriuose veiks BT. Tačiau dėl šios technologijos gali kilti saugumo ir privatumo problemų.

Belaidžio ryšio galimybė

BT idėja gimė 1994 metais, kai, ieškodami universalaus būdo belaidžiu būdu sujungti mobiliuosius telefonus, kompiuterius ir kitus nedideliu atstumu nutolusius įtaisus, „Ericsson“ mokslininkai atliko išsamius tyrimus. Vėliau jų studija tapo šiuolaikinės BT technologijos, kurią tobulina 1998 metų rugsėjį „Ericsson“, IBM, „Intel“, „Nokia“ ir „Toshiba“ korporacijų įkurta specialiųjų interesų grupė SIG (BT Special Interest Group), pagrindu. 1998-ųjų gruodį prie SIG prisidėjo kompanijos „3Com“, „Lucent Technologies“, „Microsoft“ bei „Motorola“.

Šiuo metu BT veikia mažos galios siųstuvams nelicencijuojamu (taigi ir nemokamu) ISM (Industrial, Scientific, and Medical) 2,45 GHz dažniu, leidžiančiu belaidžiu būdu sujungti įtaisus, nutolusius nuo 10 iki 100 metrų atstumu. Duomenų mainų sparta gali siekti iki 723,2 Kbps (iki 2,1 Mbps pagal BT 2.0 standartą). Be to, kiekvienas įtaisas vienu metu gali palaikyti ryšį su septyniais kitais, sudarydamas mini tinklą (piconet). BT taip pat leidžia sujungti keletą mini tinklų į didesnį scatternet. Tokiu atveju vienas BT įtaisas veiktų kaip mini tinklų jungiamoji grandis (bridge), tačiau kol kas dar tokie įtaisai negaminami.

Saugumui užtikrinti BT numatytos duomenų kodavimo, įtaiso identifikavimo, paslaugos kokybės valdymo (QoS) ir kitos priemonės, tačiau BT technologija vis dar yra pažeidžiama.

BT saugumo ypatybės

Pagrindinis BT saugumo mechanizmas – galimybė pasirinkti įtaiso veikimo režimą. Įvedus radimo (discoverable) režimą, įtaisą leidžiama „matyti“ kitiems, o slaptasis (non-discoverable) šią galimybę panaikina. Įtaisui dirbant radimo režimu, įsilaužėlis savo asmeniniu kompiuteriu gali nesunkiai atsisiųsti svetimus duomenis: adresų knygelę, darbotvarkę ir pan. Įjungus slaptąjį režimą, paieškos sistema įtaiso neranda, ir jis į sąrašą neįtraukiamas, tačiau vartotojai, žinantys „paslėpto“ įtaiso MAC adresą, gali prie jo prisijungti. Taip gali nutikti įtaisams anksčiau užmezgus ryšio seansą (paired).

BT adreso nuskaitymas

BT įtaisas identifikuojamas pagal įprastą 48 bitų MAC adresą. Pirmieji 3 baitai rodo įtaiso gamintoją, o likusius tris gamintojas pasirenka savo nuožiūra.

Teoriškai, įjungus slaptąjį režimą, prie įtaiso prisijungti negalima. Tačiau iš tikrųjų tokius įtaisus rasti įmanoma. Jau yra sukurta programų, iš eilės skaitančių visus galimus MAC adresus ir pranešančių, kokiais adresais sulaukta atsakymo. Tačiau tokios programos dar nepraktiškos, nes vienam BT adresui patikrinti sugaištama nuo trijų iki dešimties sekundžių.

Dažnai naujuose telefonuose būna įrengtas mėlynas šviesos indikatorius, kuris, veikiant BT sistemai, pradeda mirksėti. Pastebėjęs telefoną su mirksinčiu mėlynu šviesos indikatoriumi ir neradęs jo įprastomis paieškos priemonėmis (discover), įsilaužėlis gali suprasti, kad įtaisas veikia slaptuoju režimu. Matydamas patį telefono aparatą, piktavalis gali atpažinti jo gamintoją bei modelį.

Adreso aptikimas perduodant duomenis

BT adresus galima sužinoti dviem įtaisams besikeičiant duomenimis, net ir vartotojams įjungus duomenų šifravimo režimą. Tai įmanoma, nes dabartinis BT standartas nenumato MAC adreso šifravimo. Tiesa, dažnių keitimas (1600 kartų per sekundę) suteikia šiokią tokią apsaugą, tačiau keitimo dėsnis yra pseudoatsitiktinis. Teoriškai įsilaužėlis, naudodamasis tam tikra įranga, gali prisitaikyti prie vartotojų dažnių keitimo modelio. Kadangi šis modelis yra toks pats visame mini tinkle, piktadarys gali tuo bematant pasinaudoti. Jau dabar prekiaujama įranga, leidžiančia realiu laiku išanalizuoti perduodamus BT duomenų srautus. Tiesa, jos kaina dar labai didelė.

Gana dažnai žmonės patys perjungia savo mobiliuosius telefonus radimo režimu. Norint sujungti įtaisus tarpusavyje, bent vienas jų neturi būti slaptas. Be to, daugelis vartotojų šį režimą dažnai pamiršta išjungti ir tokiu būdu palengvina darbą įsilaužėliui. Šis bematant sužino telefono MAC adresą. Kadangi kiekvieno įtaiso adresas yra unikalus ir vartotojas jo keisti negali, įsilaužėliui pakanka jį sužinoti tik vieną kartą. Vėliau, net jei telefonas perjungtas slaptuoju režimu, piratas gali prie jo prisijungti. Aparato savininkas negali uždrausti to daryti ir net nepastebi užmegzto ryšio, nes šiuolaikiniai nešiojamieji įtaisai visada priima prašymą užmegzti ryšį L2CAP (Logical Link Control and Adaptation Layer Protocol) vartotojo apie tai neinformuodami.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Informacinės technologijos su žyma , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.