Auklėjimo aistra pasekmės
Jeigu vaikui nuolat tvirtinama: „Padaryk tą ir aną, už tai tu gausi štai ką”, – meilė darbui jam absoliučiai nediegiama. Jis pratinamas prie rezultatų, ir čia gali būti du variantai.
Pirmasis – kai vaikas inteligentiškas, panorės būti mokslo pirmūnu. Jis supras, kad šiam tikslui visai nebūtina labai gerai mokytis, užtenka įgyti mokytojų pasitikėjimą arba nusirašinėti, ar dar ką nors sugalvoti – būdų užtenka. Vaikas mokysis tik dėl pažymių, todėl vėliau greitai viską užmirš.
Susiformuos charakteris, kurio pagrindinis bruožas – savanaudiškumas. Jis skirstys: šita mokytoja gera, parašė man dešimt balų, o štai ši – velnio pusė, vos penkis išspaudė. Taip atsiranda pyktis, godumas, egoizmas, apgaulė. Ir pirmieji savo kailiu tai patirs tėvai. Kai toks sūnus užauga, tėvams pareiškia: „Ką gero jūs man padarėte? Nieko! Todėl ne taip jau baisiai aš prie jūsų prisirišęs”. Taigi ką pasėsi, tą ir pjausi. Laikas mėtyti akmenis ir laikas juos rinkti.
Antrasis variantas – vaikas įgyja gudrumo ir tam tikros diplomatijos. „Mama, tėti! Aš baigsiu mokyklą dešimtukais, o jūs man už tai – motociklą! Sutariam?” Jis pats siūlo tokius santykius, ir čia jau negali būti jokios kalbos apie meilę darbui ar tėvams. Vaikas darosi šaltas ir abejingas. Viską užgožia naudos siekimas. Toks žmogus pasmerktas kančioms.
Auklėjimo neišmanymu pasekmės
Čia irgi galimi keli atvejai. Pirmuoju atveju tėvai vaiko visiškai nekontroliuoja, nes mano, kad taip geriausia, arba neturi laiko. Vaiką auklėja gatvė, jis gali užaugti nevaldomas.
Antruoju atveju tėvai labai priklausomi nuo rezultatų. Jeigu vaikas kažką padaro ne taip, jo pradeda nekęsti, mušti ir engti. Taip vyksta todėl, kad tėvai mato ne asmenybę, o tik tai, ko jie nori iš vaiko. Šiuo atveju pagrindinis auklėjimo metodas – prievarta. Tėvai įsitikinę, kad galima palaužti vaiko valią, ir jis bus klusnus. Jie nežino, kad tikrąjį paklusimą suteikia intelektas, ir bando įveikti vaiko egoizmą. Jeigu žmogaus netikras ego vis dėlto palūžta, jis pradeda sirgti lėtinėmis ligomis ir atsiranda koks nors nepilnavertiškumo kompleksas. Vaikai nuo tokių santykių dažnai suserga apendicitu. Kai jiems nuolatos tvirtinama: „Negalima, negalima ir dar kartą negalima”, kenčia žarnynas. Jeigu vaikui nieko neleidžiama daryti, jį ištinka apendicitas – žarnyno uždegimas, ir jis gali mirti. Mirtis ištinka dėl draudimo, o ne dėl to, kad jam nepasisekė. Faktiškai tai žmogžudystė, ir žmogus, ją įvykdęs, būtinai bus nubaustas.
Impersonalistinio auklėjimo pasekmės
Šiame degradacijos amžiuje vyksta žmonių susvetimėjimas. Jų santykiai darosi vis šaltesni, jie jau negali suprasti, kokią didžiulę laimę gali teikti bendravimo prasmė. Tėvai galvoja, kad su vaiku vienos problemos. Koks skirtumas, ar jį auklėsi, ar ne, gerai ar blogai pasielgė – nesvarbu. „Šiandien aš gavau dešimt balų!” – „Gerai”. – „O šiandien man nepasisekė…” – „Uhu”.
Yra tokia istorija. Viena mergina sutiktiems žmonėms ėmė dalyti ženklelius su užrašu: „Tu man reikalingas!” Ženkliuką ji prisegdavo žmogui prie krūtinės ir duodavo dar vieną tokį pat, perspėdama, kad jį turi atiduoti artimam žmogui kartu su kitu paties padarytu ženkliuku, kurį tas, savo ruožtu, turi duoti dar kitam žmogui. Ir taip toliau. Vieną kartą ji įteikė tokį ženklelį kažkokiam jaunuoliui, o tas savąjį, paties padarytą, padavė savo viršininkui. Jaunuolis buvo perspektyvus darbuotojas, ir viršininkas jo poelgio nesuprato: „Kam tu man jį davei, juk aš tave ir taip gerbiu?” Jaunuolis atsakė, kad vertina jį ne tik kaip savo viršininką, bet ir kaip žmogų. Tas nusistebėjo, bet ženkliuką paėmė ir namuose atidavė jį sūnui. Sūnus apsiverkė, o nusiraminęs paaiškino: „Rytoj aš būčiau nusižudęs, nes tu per visą gyvenimą nekreipei į mane jokio dėmesio. Bet dabar aš to nepadarysiu”. Tai nuasmenintų impersonalistinių santykių pavyzdys.