Jūsų rankinėje guli dešimtys įvairiausios paskirties daiktų. Virtuvėje gausu buities prietaisų. Rašomojo stalo stalčiai prigrūsti popierių, užrašų knygelių, tušinukų ir pieštukų. Knygų lentynos lūžta nuo žurnalų, dekoratyvinių elementų. Visada ir visur mus supa daiktai.
Daiktas – tai mes
Kiekvienas daiktas turi savo funkciją. Drožtukas drožia, trintukas ištrina, kas nereikalinga. Tušinuku rašome, iš puodelio geriame arbatą ar kavą. Visi tie daiktai jums reikalingi. Jūs tiesiog priversti juos įsigyti. Net jei jais nesinaudojate, jums atrodo, kad ryt poryt tikrai tų daiktų prireiks.
Žmogaus atmintis saugo informaciją apie tūkstančius daiktų. Mes žinome, kam jie reikalingi. Galop ne taip jau sunku nustatyti, kada kur koks daiktas gali būti panaudotas ir kiek jis naudingas. Mobiliuoju telefonu naudojatės pusšimtį kartų per dieną, atsuktuvu – gal kokį kartą per savaitę.
Kiekvienas daiktas, kuriuo naudojatės, turi savo vietą. Švarkas gali kabėti kur tik nori, bet geriausia, kai žinote, jog jis yra ten, kur turi būti. Juk kiekvienam pažįstamaas jausmas, kai žvelgi į stalą ir nematai ant jo daikto, kuris tikrai turi ten būti. Tarkime, ant virtuvės stalo – cukrinė. Vakar buvo, šiandien žvelgiate į ją ir nematote, nors gręžte gręžiate tą vietą akimis.
Kitas pavyzdys. Mama užeina į sūnaus kambarį ir mato, kad ant jo stalo siaubinga netvarka. Atsidususi kruopščiai sudėlioja daiktus taip, kaip jai atrodo tvarkinga. Knygas sudeda į lentyną. Išmeta prikeverzotus popieriaus lapelius. Nuvalo dulkes ir džiaugiasi, kad viskas atrodo kaip pas žmones. Bet pareina sūnus ir tiesiog staugia iš įtūžio, nes ant jo stalo dabar dedasi galai žino kas. Jis nebegali rasti to, ko reikia. Mama nustebusi ir suglumusi – kaip tokioje netvarkoje buvo galima apskritai ką nors rasti nenusisukus sprando? Tiesiog sūnus nenori tvarkytis, ir viskas, teisinasi bet kuo. Nevala!
Trečias pavyzdys. Ant virtuvės palangės stovi vazonėlis. Gėlelė graži, žydi. Bet tvarkymosi priepuolio apimta dukra patraukia vazonėlį į kitą vietą. Kam jam stovėti kamputyje, jai viduryje kur kas gražiau. Pastato vidurin, o mama atėjusi perstumia į senąją vietą. Dukra padeda vidurin, mama perpyksta, kad ji kiša nagus kur nereikia. Vakare namuose jau kone karo stovis.
Kūrybinė netvarka
Visa esmė ta, kad kai mes nustatome bet kokio daikto paskirtį, būtinumą, reikšmę ir vietą, tai priklauso nuo mūsų mąstymo būdo. Daiktais manipuliuojame taip, kaip patys suprantame. Mes mąstome daiktiškai. Tai mūsų būdas galvoti, išreikštas vienu ar kitu veiksmu su kokiu nors daiktu. Ne galvojimo rezultatas, o tiesiog būdas. Su daiktų pasauliu mes elgiamės taip, kaip savo galvoje apdorojame informaciją.
Tarkime, prieš metus jūs buvote vakarėlyje. To pasivakarojimo rezultatai išliko atmintyje kaip savotiškos nuotraukos, bet jos pamažu nusitrina, blunka. Jūs vis rečiau prisimenate tą vakarėlį, nes turite daugiau ir aktualesnių prisiminimų. Tad atminties nuotraukos nukišamos į užkaborius arba visai pasimeta, sunku jas besurasti – ir nebeįdomu.
Žmonės dažnai plėšo nuotraukas tų, su kuriais išsiskyrė ar susipyko. Taip bandoma pamiršti tą, kuris nuskriaudė ar išdavė. Viskas priklauso nuo mąstymo būdo – pervertinama žmogaus reikšmė gyvenime, atsisakoma jį pripažinti kaip svarbų ir panašiai. Todėl ir norima išmesti visus su juo susijusius daiktus, suplėšyti nuotraukas. Juk negalima stengtis pamiršti, kai nuotrauka stovi matomiausioje vietoje.
Įsivaizduokite, kad mintys, idėjos, išvados, faktai, naujienos – tarsi knygelės ar pieštukai, liniuotės ar kompaktiniai diskai, žurnalai, filmai, kuriuos nusipirkote parduotuvėje. Visiems jiems yra vietos jūsų galvoje. Tas minčių į lentynėles dėliojimo procesas nereikalauja jokių pastangų ir vyksta lyg savaime.
Tad jei ant jūsų rašomojo staklo netvarka tokia, kad velnias galvą nusiskuktų, galima drąsiai tvirtinti, jog kažkas panašaus vyksta jūsų galvoje. Stalas – jūsų mąstymo tąsa. Rankinė – veidrodinis jūsų mąstymo būdo atspindys. Knygų lentyna – pažvelkite į ją. Kaip ten viskas sudėta, taip jūs esate įpratę mąstyti. Jūsų mintys išreikštos santykiu su daiktų pasauliu. Daiktai – savotiškas jūsų veidrodis, tik jame išmokti matyti save reikia nepatingėti.
Daiktinis mąstymas nebūna blogas arba geras. Jis toks individualus kaip buto raktai: kaimynas jūsų durų savo raktu neatrakins, kaip jūs savuoju neatidarysote jo durų.
Tad žinokite: jei jums labiau prie širdies itin tvarkingas rašomasis stalas, o jūsų bendradarbis mieliau sėdi apsikuitęs kūrybine netvarka, neverta jo nei agituoti, kad susitvarkytų, nei bandyti sutvarkyti stalą slapčia. Kam nors piršdami daiktų tvarką jūs peršate svetimą mąstymo stilių, kuris kitam žmogui nepriimtinas. Gal ir keista, bei kai kurie asmenys chaotiškoje aplinkoje jaučiasi itin komfortiškai. Bent jau jie taip mano.
Žinoma, galite manyti, kad jūsų santykis šių daiktų pasauliu pats idealiausias. Jei dar pavyktų kurį nors artimą žmogų įtikinti mąstyti lygiai taip pat, būtų visai idealu. Deja, klystate.
Tokiam žmogui bus labai sunku. Jis jausis dezorientuotas, nes jo pasaulyje daiktai lentynėlėse sudėti kitaip. Jis ieškos, ko nepasidėjęs, toje vietoje, kur, jo nuomone, tas daiktas turėtų būti, ir pyks, nirš, keiksis nerasdamas to, ko reikia.
Tai kur dingo cukrinė?
Nieko čia stebuklingo. Esmė ta, kad daiktiškai mąstydami mes ne tiek žvelgiame į daiktus, kiek žinome jų buvimo vietą, nes patys juos ten pastatėme. Tai reikalinga aktyviojo dėmesio sumažinimui – jei kaskart įjungtume aktyvųjį mąstymą, norėdami rasti, pavyzdžiui, samtį, atmintis greit išeitų iš rikiuotės. Pervargtų.
Bet štai kas keista – galvoje yra žinių, kad vienas ar kitas daiktas yra stalo viduryje, nes visada ten stovi. O jei tas daiktas perstumtas į kraštą – mes jo nebematome. Galvoje jis savo vietoje, bet iš tiesų jo ten nėra. Tad daroma išvada, kad ieškotasis daiktas dingo, ir jo pradedama ieškoti kitoje vietoje.
Gali kilti klausimas, kurių galų vazonėlis su gėle privalo stovėti palangės kampe, o cukrinė – stalo viduryje. Kurių galų toks principingumas?
Būtina pasąmonę apsaugoti nuo perkrovų, susietų su manipuliacijomis daiktais. Juk žinojimas, kur padėti buto raktai, kur kas ekonomiškesnis nei proto pastangos surasti juos bet kurioje vietoje. Raktai ant lentynos, cukrinė stalo viršuje. Viskas labai aišku. Galima perstatyti vazonėlį, bet iš pradžių jį reikia perstatyti savo galvoje, o tai ne visada įmanoma, nes kartais neatitinka mūsų mąstymo stiliaus. Galite įsivaizduoti, kad kas nors prašo jūsų supjaustyti duoną kaire ranka. Padaryti taip, kaip nesate įpratę, sunku, o mąstyti kitaip neįmanoma.
Apverstas rašomasis stalas dažniausiai asocijuojasi su intensyviai dirbančia kūrybinga asmenybe. O kodėl? Kodėl ideali tvarka ir kūryba nesuderinamos?
Matyt, kaltas regimasis suvokimas ir regimoji atmintis. Kad rastum daiktą, galima ieškoti jo akimis ir savo atmintyje. Jei daiktai turi griežtą vietą, juos sunku pamatyti sąmoningai. Formuojasi regėjimo šablonas, o ieškojimo procesas vyksta lyginant tai, kas pamatyta, su tuo, kas atsimenama iš anksčiau. Aktyvioji atmintis čia nedalyvauja.
Jei daiktų pasaulyje nėra tvarkos, skenuojamoji atmintis nedirba, nes neturi pradinių duomenų. Žmogaus aktyvioji atmintis turi veikti visą laiką. Negerai tai, kad taip perkraunama sąmonė. Su tokiu žmogumi sunku susikalbėti, jis nuolat paskendęs savo mintyse, bet moka pastebėti tai, kas praslenka pro tvarkos mėgėjo akis. Jis pamato smulkmenas, detales, viską įsimena.
Daiktai, kurie mus supa, yra mūsų minčių išraiška ir griauti tą tvarką ar netvarką, kuri priimtina vienam žmogui, neleistina. Tegul knygos jo lentynoje būna sudėtos ne pagal dydį, o pagal spalvą. Tegul ant stalo stovi ir vazonėlis, ir kavinukas, ir gausybė niekniekų, tarp kurių pašaliniam lengva pasiklysti, o savininkas vien ištiesęs ranką ras, ko jam reikia. Ideali tvarka namuose irgi nerodo, kad šeimininkas idealiai sutaria pats su savimi. Greičiausiai tai byloja apie kompleksus, nepasitikėjimą daiktų pasauliu. Ten, kur viskas išblizginta ir idealiai, milimetro tikslumu, sustatyta, greičiausiai bijomasi daiktų kaip laukinių žvėrių, kurie gali staiga pulti ir įkąsti.