Reta moteris neturi skėčio – ilgasis laukia automobilyje, o sudedamasis tūno rankinėje
Drabužiai su gobtuvais ir netoliese laukiantys automobiliai stipriai pakeitė žmonių požiūrį į skėčius. Tačiau, artėjant rudeniui, jie vėl pradeda traukti akį – juk senasis susitrynė rankinėje. Kartais toks likimas ištinka taip nė karto ir neišskleistus skėčius.
Patikimiausi ekspertai
Įgytas iš po skverno ir kainavęs keliasdešimt rublių lietsargis tarnaudavo savo šeimininkui visą dešimtmetį. Dabar skėtį galima įsigyti vos už kelis litus, tačiau yra ir tokių, už kuriuos tenka pakloti po kelis šimtus. Ar jie išties taip skiriasi, kaip ir jų kainos?
Apie skėčius daugiausiai žino juos parduodantieji ir taisantieji. Kaune yra net penkios vietos, kur tebetaisomi skėčiai, nors, regis, ta paslauga jau galėjo ir išnykti dėl nepaprasto jų pigumo. Meistras Darius Beržinskas sako, kad žmonės atneša taisyti senus skėčius dėl to, kad jie kelia gerus prisiminimus, yra dovanoti brangių žmonių.
„Tų, kurie kainuoja tris litus, žinoma, taisyti neatneša. Bet yra skėčių, kurie kainuoja ir šimtą eurų – tai žymių mados namų ženklais pažymėti gaminiai. Kai kurie yra ne originalai, o Kinijoje gamintos kopijos. Iš išvaizdos gal jie ir nedaug skiriasi, tačiau, pažvelgus atidžiau, kokybės skirtumai yra akivaizdūs. Kita vertus, skėtis yra skėtis, konstrukcija visų panaši”, – sako D.Beržinskas.
Bijo vėjo
Meistrai sako, kad dažniausiai atnešami taisyti skėčiai su sulūžusiais strypais. Skėčiams pavojingas stiprus vėjas. Atsparių vėjui skėčių strypai pagaminti iš plastiko.
„Anglijoje, jei lyja lietus, skėčius nemokamai dalija išeinantiems iš teatro ar viešbučio”, – prisimena klientų pasakojimus skėčius taisantis meistras D.Beržinskas.
Kad ir kaip ten būtų, perkant skėtį, jį reikia gerai apžiūrėti, o prieš tai dar gerai pagalvoti, kokiems atvejams jis skirtas.
„Negalima norėti, kad vienas skėtis tiktų visiems gyvenimo atvejams. Vieną gal norėsite nešiotis rankinėje, kitą – pasiimti eidama į teatrą, o vėlyvo rudens darganoms gali netikti nė vienas iš jų”, – sako Lolita Melenienė, viena firmos „Anis” vadovių. Ši bendrovė yra didmenininkė ir jos į Lietuvą atgabentais skėčiais prekiaujama visoje šalyje.
Automatas skėčiams sausinti
Vėjuotu oru nuo lietaus geriau slėptis po skėčiu „lazda”, nes kuo mažiau skėtis lankstosi, tuo jis tvirtesnis. Svarbu ir tai, kiek skėtis turi audinį laikančių strypų. Jei jų daugiau, skėtis tvirtesnis, todėl rinktis turintį mažiau nei aštuonis yra rizikinga.
Nuo lietaus geriau apsaugo gaubti skėčiai. Tačiau po jais sunku sutilpti dviese. Mėgstantiems per balas keliauti su kompanija, geriau įsigyti didesnio skersmens, šeimyniniu vadinamą skėtį. Moterys labiau mėgsta tokius, kurie susilanksto du, tris ar net keturis kartus ir lengvai telpa į rankinę.
Šlapias varvantis skėtis nėra patogus daiktas, todėl užsienyje prie solidžių statinių galima pamatyti mums dar neįprastą įtaisą – skėčių sausintoją. Dėžės, į kurią reikia trumpam kyštelėti skėtį, viduje yra kažkas panašaus į vienkartinius rankšluosčius.
Senas ir naujas
Kinai buvo pirmieji, kurie skėčius panaudojo apsaugai būtent nuo lietaus. Jie vaškuodavo arba lakuodavo iš popieriaus pagamintus lietsargius ir vaikščiodavo jais nešini lyjant.
Viduramžiais skėčio atsisakyta, kaip ir daugelio kitų aksesuarų. Jį pakeitė gobtuvas. Skėčius vėl ėmė gaminti XVI a. Italijoje.
Renesanso epochos skėčiai buvo raižytomis rankenomis, sodrių spalvų, siuvinėti, puošiami nėriniais, batisto, tiulio ir šilko raukiniais, tinkleliais, kutais, karoliukais. Rokoko laikotarpiu skėčių audinio dekore vyravo gėlių motyvai, o klasicizmo epochoje – dryžiai.
Dryžiai dabar vėl madoje. Tai galima spręsti iš pavyzdžių žymiausių skėčių gamintojų tinklalapiuose. Italų kompanija „Perleti”, per metus parduodanti net 6 milijonus savo gaminių, matyt, ne kartą nukentėjo nuo pigių skėčių gamintojų, todėl paveikslėliuose tegalima išvysti tik garsiųjų dizainerių sukurtų skėčių fragmentus. Nemalonu kiniškas kopijas turgavietėse išvysti anksčiau, nei originalai pasirodo prabangiose Europos parduotuvėse.
„Skėčių mada nesikeičia taip greitai, kaip drabužių, tačiau vasarai skirti skėčiai yra linksmesni, ryškesnių spalvų. Skirtieji rudeniui – tamsesni”, – sako L.Melenienė.
Kokybiški, bet paprastučiai sudedami skėčiai parduotuvėse turėtų kainuoti apie 20 litų, geresni – apie 70 litų, o vienetiniai, rankų darbo, dengti audiniu su šilku – apie 200 litų.
Vyrai vengė slėptis nuo stichijos
Tik XVIII amžiaus viduryje skėčiais naudotis pradėjo ir vyrai – juos išpopuliarino garsus keliautojas, pavertęs šį aksesuarą vyrišku. Iki tol europiečiai, o amerikiečiai dar ilgiau, vengė šio praktiško daikčiuko. Maždaug tuo pat metu Londone buvo atidaryta ir pirmoji skėčių parduotuvė, sukurtas metalinis karkasas. Iki tol skėčiai buvo gaminami naudojant medieną ir banginio ūsus.
XX a. trečiajame dešimtmetyje konstruktorius išrado patogią sustumiamą rankeną. Nuo tada vyrai vis dažniau nešioja tamsius, vienspalvius, o moterys – spalvingus, margus skėčius. Tačiau mūsų laikais požiūris į spalvas pasikeitė. Dabar neretai vyriški skėčiai būna išmarginti ryškių spalvų, o moterys renkasi vienspalvius tamsius.