Gerai apgalvojus statant, nuolat konsultuojantis su specialistais, pavyksta susikurti tokį būstą, kuriame permainų prireiks negreitai
Paplitęs posakis, kad tik trečią namą pasistačius verta pačiam jame gyventi, daugeliu atveju yra teisingas. Tiems, kurie ketina statytis tik vieną namą, tenka labai atidžiai klausytis architektų ir statybininkų rekomendacijų, kad po metų ar dvejų nereikėtų, jei ne perstatyti namą, tai bent kelias jo sienas nugriauti. Ramunė ir Antanas Ptakauskai yra vieni tų laimingųjų, kurie, gyvendami savo būste jau šešerius metus, tokių planų nepuoselėja.
Pagalbinių patalpų reikia daug
Pirmoji užduotis tvarkant namus yra susidoroti su daiktų pertekliumi. Taip atsiranda daugybė „dėžučių” – spintų ir spintelių arba suveriamos durys per visą miegamojo ir vestibiulio sieną.
Ramunė ir Antanas Ptakauskai šito išvengė dar tik projektuojant namą. Didžioji rūbinė, atstojanti ne vieną spintą, yra įrengta prie jų miegamojo, o mažoji – prie dukros kambario.
Dar viena pagalbinė patalpa yra prie virtuvės – šeimininkei tereikia praverti duris ir ji patenka į kambarėlį, kuriame sudėtos produktų atsargos, puodai ir burzgia šaldiklis. Už šio kambarėlio yra namo katilinė, kuriai būtinas langas, todėl šeimininkės valdos taip pat yra apšviestos natūralia dienos šviesa.
Namo pastogėje įrengta patalpa rečiau naudojamiems daiktams pasidėti. „Man patinka minimalizmas, todėl džiaugiuosi, kad nereikia daugybės baldų. Net židinį įsirengėme taip, kad neužgriozdintų kambario”, – sako Ramunė Ptakauskienė. Tas mažas židinukas iki pat lapkričio apšildo svetainę, miegamuosius kambarius bei viršutinę vonią.
Pakako įdėmaus žvilgsnio
Kauno technologijos universiteto Mašinų gamybos fakultetą baigusi moteris ten pat susitiko ir savo vyrą, kuris jai nežadėjo kada nors namą pastatyti.
„Nieko nežadėjo. Tuomet buvo kitos vertybės. Turėjome du šaukštus, tėvai nupirko sofą ir apsigyvenome bendrabutyje. Visko mums užteko, nors dabar atrodo, kad nieko, išskyrus vienas kitą, neturėjome”, – šypsosi šeimininkė.
Jie susituokė Antanui ką baigus studijas, o Ramunė tuomet buvo ketvirtakursė. Dabar jis yra verslininkas, dirbinius iš metalo gaminančios bendrovės „Dirmeta” direktorius. Tačiau daugelį metų didžiąją savo laiko dalį jis skirdavo dziudo – yra juodo diržo savininkas.
„Čempionas nebuvau, tačiau Lietuvos pirmenybių prizininkas – ne kartą. Esu buvęs ir Sovietų Sąjungos profsąjungų rinktinės narys”, – prisipažįsta vyriškis, kai jo darbo kambaryje aptinkame apdovanojimų kolekciją.
Mielas pinigų rijikas
Virtuvės kampas Ramunės ir Antano Ptakauskų namuose yra palyginti nedidelis, neįprastos trikampio formos. Siauroji jo dalis – praėjimas į maždaug dvidešimties kvadratinių metrų ploto žiemos sodą.
„Statydami namą apsižiūrėjome, kad viena jo pusė bus visiškai nuobodi, todėl kilo mintis įrengti žiemos sodą. Pasakiau tą idėją žmonai, o jau paskui ji mane vis paragindavo greičiau įgyvendinti. Vėliau sugalvojome, kad prie augalų labai dera vanduo, įsirengėme čiurlenantį fontanėlį”, – pasakoja šeimininkas.
Žiemos sodas yra bene mėgstamiausia namų vieta, tačiau išlaikyti tokį yra brangus malonumas. „Kūrename suskystintomis dujomis, nes kai statėmės, alternatyvų nebuvo, gamtines dujas tik dabar atsiranda galimybė įsivesti. Per metus namui apšildyti išleidžiame apie 5 tūkstančius litų. Namo sienos apšiltintos, bet per stiklinį žiemos sodą šildome orą”, – savo nepraktiškumo vis dar nesigaili A.Ptakauskas.
Jis džiaugiasi paklausęs architekto Edmundo Kondroto patarimo pirmajame aukšte, be svetainės, įsirengti dar vieną kambarį. Koją susilaužius ar pasenus savame name gali pristigti patogios vietos net pernakvoti – laipioti į antrąjį aukštą, kur įrengti miegamieji, taptų sunku. O štai pirtelė įrengta būtent antrajame aukšte, prie vonios kambario. Taip sutaupyta ploto pirmajame.
„Į pirtį einame kiekvieną penktadienį, tik šiek tiek mažiau apsirengę”, – patikina A.Ptakauskas, įsitaisęs ant medinio gulto.