Vitalijaus Autuko vienadienė sėkmė nepaviliojo

„Jau vaikystėje žinojau, kuo norėsiu būti. Sėdėjau smėlio dėžėje, o svajojau apie mados namus. Tebesvajoju ir dabar. Žinau, kaip ten bus nudažytos sienos, kur stovės siuvamosios mašinos…“ – sako Vitalijus Autukas, ko gero, vienas jauniausių ir perspektyviausių Lietuvos dizainerių.

Lietuvoje gerai žinomas ir klientų nestokojantis jaunasis drabužių kūrėjas neužmigo ant laurų. Dėl savo svajonės jis nusprendė kuriam laikui pamiršti triukšmingus vakarėlius, nebekurti drabužių klientams ir atsidėti mokslams.

„Nepirkit lėlių!“

Pirmąją savo kolekciją Vitalijus Autukas pristatė būdamas dvylikos. Tačiau siūti pradėjo gerokai anksčiau. „Gerai prisimenu, kaip prieš trečiąjį savo gimtadienį į tėvų klausimą, kokios dovanos norėčiau, gal penkiasdešimt kartų aiškinau – bet ką, tik nepirkit lėlių, – prisimena Vitalijus. – Buvo gėda net tėvams prisipažinti, kad būtent tai – mano svajonė. Juk esu berniukas!“ Tačiau tėvai nebūtų tėvai, jei neperprastų savo atžalos. Ir Vitalijus gavo išsvajotąją dovaną. Jau tada jis ėmė puošti lėlių sukneles įvairiaspalviais karoliukais, o sulaukęs aštuonerių pradėjo lankyti siuvimo būrelį ir rimtai gilintis į kirpimo bei siuvimo subtilybes.

Ar dėl tokio „neberniukiško“ pomėgio neteko patirti bendraamžių patyčių? „Žinoma, iš manęs juokdavosi ir šaipydavosi, pravardžiuodavo. Bet pasakiau sau: taip, esu kiek kitoks, nes mėgstu žaisti su lėlėmis. Žinojau, kad neišvengsiu patyčių, tačiau kada nors tai baigsis“, – pasakoja Vitalijus.

Kaip reagavo tėvai į tokį nevyrišką sūnaus pomėgį? Vitalijus teigia, jog bene labiausiai dėl jo pomėgių buvo „susirūpinę“ giminaičiai. Jie nuolat tėvams kartodavo: „Kaip leidžiate vaikui žaisti su lėlėmis, juk jis užaugs išsigimęs“, „Čia nenormalu“ ir t. t. Tačiau jaunojo kūrėjo tėvai suprato sūnų ir į tokias kalbas reaguodavo ramiai: „Jeigu vaikas nori, tegul siuva“.

„Labai džiaugiuosi, kad jie mane suprato. Tėvai turi leisti reikštis vaikui, jo fantazijai, svajonėms, gebėjimams. Juk mažametis dar nėra paveiktas visuomenėje įsišaknijusių stereotipų, draugų, aplinkinių, jis atviras pasauliui. Jei niekas netrukdo, vaikas dažniausiai tinkamai pasirenka, kuo būti“, – įsitikinęs Vitalijus. Ir čia pat priduria, jog yra dėkingas tėvams, kurie suteikė laisvę jo saviraiškai.

Iš sostinės – į Kauną

Vitalijus prisipažįsta, kad jau galėjo tapti „žvaigžde“ ir sėkmingai sukiotis „elito“ vakarėliuose, siūti drabužius garsioms ir turtingoms klientėms. Tačiau vienadienė sėkmė jo nevilioja.

„Noriu turėti ne tik savo ateljė, bet ir gamybą, kurti kolekcijas bei jas tiražuoti. Vadinasi, reikia ir meninio, ir techninio išsilavinimo. Beje, ir patirties, – mano Vitalijus, svajojantis padirbėti užsienio kompanijose, kad galėtų iš arčiau pamatyti, kaip organizuojamas darbas, kaip vyksta kiekvienas procesas, kaip investuojama. – Daugelis nesupranta, kodėl atsisakau sėkmės ir studijuoju ne kokią nors madingą profesiją, bet mokausi Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre“. Tačiau būtent čia vaikinas gauna daug jam reikalingų teorinių ir praktinių žinių. Itin šiltai Vitalijus atsiliepia apie centro direktorę Laimutę Anužienę, kitus dėstytojus: „Turiu puikias mokymosi sąlygas, gerus dėstytojus ir saviraiškos galimybes. Mokydamasis dar dirbu meno vadovu – taigi veiklos netrūksta“.

Vitalijus sako nesijaučia esąs ypatingas studentas. „Su dėstytojais bendraujame kaip lygiaverčiai, vieni iš kitų skolinamės knygas, pasišnekame“, – teigia jis. Jaunasis kūrėjas neapsiriboja vien programinių dalykų ir specialybės literatūros studijomis, savarankiškai mokosi kognityvinės psichologijos – kaip efektyviai mokytis, atsirinkti, įsiminti informaciją, nepamiršta sveikos mitybos ir sporto.

„Studijuoti Kaune apsisprendžiau dar ir todėl, kad norėjau ramybės ir sąlygų mokytis. Vilniuje vyksta nuolatinis judėjimas – draugai, klientai, renginiai… Čia gerokai ramiau“, – šypsosi jaunasis dizaineris. Klausiu, ar nepajuto skirtumo tarp dviejų tokių skirtingų miestų? „Daug kas kalba, jog Kaune viskas kitaip. Bet man čia gera. Žinoma, Kauno ir Vilniaus gatvėse merginų išvaizda gerokai skiriasi, tačiau man tenka bendrauti su puikiais, išsilavinusiais žmonėmis. Todėl nenorėčiau klijuoti kokių nors etikečių“, – diplomatiškai išsisuka jaunasis mados kūrėjas.

Džiaugsmas kurti

Lietuvoje vis madingesnis tampa dizainerio, stilisto, įvaizdžio kūrėjo darbas. Kaip į jaunąjį kolegą reaguoja pripažinti vyresni dizaineriai? Vitalijus sako, kad sveikinasi beveik su visais. Tiesa, anksčiau tekdavo dažnokai susidurti su tam tikra negatyvia nuostata, išgirsti pašaipų – esą, ką gi išmano tas savamokslis vidurinės moksleivis.

„Šiandien mano darbai gana profesionalūs, o ir toliau vis mokausi“, – tvirtina Vitalijus. Nerūpi jam ir konkurencija. „Kiekvienas turi savo klientus, savo stilių. Kita vertus, pernelyg į tai nesigilinu – nesilankau vakarėliuose ir man tai nelabai rūpi“, – prisipažįsta pašnekovas. Pasak jo, didelis džiaugsmas ir didelė laimė dirbti su žmonėmis bei kurti tai, kas gražu pačiam ir patinka klientui.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Moterims su žyma , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.