Vilniaus „Akademijos” galerijoje atidaryta dailininkės Akvilės Zavišaitės autorinių darbų paroda: penkioliktųjų autorės mirties metinių proga parodą surengti nusprendė Australijoje gyvenanti menininkės mama – žurnalistė Rita Baltušytė
Vos įžengus pro galerijos duris čia apsilankiusiuosius pasitinka siuvinėtas dailininkės atvaizdas. Tokį rankdarbį tradiciškai dovanojama mirusiųjų nuo AIDS artimiesiems. Šis darbas – Akvilės bičiulio Demjano, irgi mirusio nuo šios negailestingos ligos, mamos kūrinėlis.
Parodą sumaniusi autorės mama Rita Baltušytė per visą renginį prie krūtinės glaudė pliušinius žaisliukus – tuos pačius, kurie į mus žvelgia ir iš vaikiškumu spinduliuojančių paveikslų. „Nusprendžiau pristatyti jums žaislus, nes daugelio artimųjų jau neturiu, todėl pradėjau žaisti su lėlėmis. Sidnėjuje laikau Akvilės pelenus, o aplink urną susodinu jos mylimiausius žaislinius draugus”, – nestokojo geros nuotaikos tiesiai iš ligoninės po neplanuotos akies operacijos į parodą atvykusi Baltušytė.
Devynerius metus paveikslai buvo saugomi Australijoje esančio muziejaus sandėliuose. Todėl dailininkės mama nusprendė, kad atėjo metas kūrinius eksponuoti, o vėliau juos išparduoti ar dovanoti. Tai paskutinė Zavišaitės darbų paroda, nes autorės mama įsitikinusi, kad paveikslas gyvena tik tada, kai suranda šeimininką. Juo labiau kad Australijoje kūrusios Akvilės paveiksluose ryškiai juntami ir lietuviški motyvai. Baltušytė pasakojo, kad neįprastos formos paveikslo rėmas simbolizuoja marihuanos pypkę, o į jame nutapyto personažo akį inkrustuotas tikras lietuviškas gintaras, simbolizuojantis menininkės vaikystę – Nidoje praleistas vasaras.
Galerijoje rodomi tik mažesnio formato autorės kūriniai, nes nedidelės galerijos erdvės pasirodė netinkamos itin dideliems tapybos darbams. Paroda sulaukė ypač gausaus būrio lankytojų – nedidukė galerija buvo sausakimša. Nors renginio organizatoriai tvirtino girdėję ir skeptiškų atgarsių, esą Zavišaitė buvusi labai jaunas ir nespėjęs subręsti talentas, tačiau nepabijojo pripažinti, kad jauna autorė itin originali ir neįtelpa į jokią tradicinę lietuvių tapybos tėkmę. Ši paroda – talentingos dailininkės sugrįžimas į tėviškę per savuosius kūrinius.
Per parodos atidarymą Vilniaus dailės akademijos prorektorius Arvydas Šaltenis teigė, kad apmaudu, jog menininkei taip ir nepavyko įstoti į pagrindinę Lietuvoje dailės ugdymo įstaigą: „Deja, tik dabar pradedame matyti, kad Zavišaitė yra lietuviškosios dailės istorijos dalis. Jeigu paveikslai nuoširdūs – visai nesvarbu, kokio amžiaus žmogaus jie tapyti, jie visados turi teisybės ir gėrio grūdą. Matant paveikslus neįmanoma nepastebėti, kokia nepaprasta bei tikra buvo jaunos moters lyrinė ir tragiška nuojauta. Dailininkei būdingas manieringumas bei tragiškumas atsiskleidžia sodriais tamsiais fonais, kuriuose spalvos švyti tarsi vitražai. Tai neįprasti ir vertingi kūriniai. Kai menininkų nelieka, mes juos atrandame per kūrybą, deja, dažniausia per vėlai”.