Laimutė Šiušienė – Alytaus dailiųjų amatų mokyklos direktorė. 1991-aisiais įkūrusi, puoselėjusi, šiemet jau galvoja užleisti vietą kitam. Kaip padėka už ilgametę veiklą, įnašą į Alytaus liaudies meno puoselėjimą ir minties patvirtinimas – šią vasarą jai paskirta Kultūros premija.
Visus penkiolika metų, neslepia ponia Laimutė, jautėsi taip, tartum trauktų vežimą į kalną. Sunkūs pirmi veiklos metai, kai neturėta savų patalpų, įkurtuvių apleistame buvusios Alytaus gimnazijos pastate rūpesčiai, atsakingas kūrybiško pedagogų kolektyvo formavimas, naujų specialybių programų kūrimas, tęstinių tarptautinių projektų rašymas ir vykdymas… Pagaliau gruntavimas – subtilus ir išties nematomas naujų idėjų diegimas, reikalaujantis viso skorpioniško išmintingumo ir lankstumo…
„Dėl savo mokyklos esu pasiryžusi padaryti bet ką”, – prasitarė kartą privačiame pokalbyje. Tik ne apsiverkti. Turi užsispyrimo pasiekti, ko nori: moka uždegti, suburti kolektyvą, o prireikus – nežemindama išreikalauti.
Svajojo apie darbą kilimų fabrike
„Esu mokytoja, bet svajojau apie visai ką kita – norėjau būti kilimų rišėja ir dirbti Lentvario kilimų fabrike”, – šypsomis pasakoja L.Šiušienė. Austi visą laiką norėjo ir jos mama Angelė Jančorienė, tik neužtekdavo pinigų brangiems vilnoniams siūlams. Kai jų atsirado, prie darbo mama lenkė ir dukterį. Laimutė augo su trimis broliais – patikėti audimo paslapčių daugiau nebuvo kam. Pasėta sėkla prigijo – gerokai vėliau, kai atsistojo ant kojų, ji susidomėjo tekstile, su savo darbais dalyvavo tautodailininkų parodose. Svajonių darbovietę – Lentvario kilimų fabriką aplankė jau dirbdama Alytaus dailiųjų amatų mokykloje.
Pirmas likimo siurprizas Laimutę rado Prienų vidurinės mokyklos vienuoliktos klasės suole.1960-aisiais Prienų partijos komiteto sekretorius sugalvojo visą abiturientų laidą išsiųsti į kaimą. Klasėje mokėsi du mokytojų vaikai. Tėvų paveikti, jie pirmi pasirašė pareiškimus leisti dirbti į vietinį Juliaus Janonio kolūkį. Paskui juos vorele nuėjo ir visi kiti. Vakarykščiai abiturientai tapo šėrikais, lauko darbininkais, melžėjomis. Tiesa, minėti mokytojų vaikai gavo pasidžiaugti studento vardu, tik neilgai. Iš Kauno politechnikos instituto juos iškrapštė po kolūkiečiais paverstų klasės draugų laiško…
„O į kolūkį kelti kultūros atsiuntė poetą Martyną Vainilaitį, atitrėmė Kauno dramos teatro artistę, vardu Meilė, čia dirbti iš kažkur iškrapštė akordeonininkę. Buvo tokia sovietinė pompa: parodyti, kaip jaunimas veržiasi į kaimą”, – prisimena L.Šiušienė. Pozityvioji pusė ta, kad visa klasė tapo poetais. Eiliavo, rimavo, leido poezijos almanachus.
„Pokazucha” pravertė: atrodo, visam laikui atgrasė nuo noro rodytis svarbiam. Kas L.Šiušienę pažįsta, niekaip nedrįstų apkaltinti paradiškumu. Jos nuoširdumą, šilumą bendraudamas jaučia kiekvienas – ir mokyklos bendruomenės narys, ir valdininkas, ir aukštas pareigūnas. Direktorė ir pati labai vertina šį kitų žmonių bruožą.
Formalūs ir neformalūs santykiai Dailiųjų amatų mokyklos bendruomenėje, galima sakyti, nesiskiria. Neformali atmosfera ir šiltas interjeras leidžia joje puikiai jaukiai jaustis ne vien savimi pasitikintiems originalams, bet ir silpnesniems, jautresniems žmonėms.
Pirma dėstytojavimo patirtis
Metus kėlę žemės ūkį, kitąmet jaunuoliai nebenusileido – visi kartu, kaip ir buvo atėję, iš jo pasitraukė. „Šis eksperimentas leido mums lengviau įstoti į aukštąsias mokyklas, – teigia L.Šiušienė. – Visoje respublikoje nuskambėję kaip nuskriaustieji, buvome toleruojami ir su prastesniais pažymiais”.
Eilėje atiduoti dokumentų į Kauno politechnikos instituto Mašinų gamybos fakultetą susipažino su Robertu Šiuša, stojančiu studijuoti architektūros. Trečiame kurse susituokė.
Pirma darbovietė – Kauno 4-oji profesinė technikos mokykla. Dėstė braižybą, techninę mechaniką. Vyras ėmė uždarbiauti dar būdamas studentas. „Padėdavau jam daryti tarybinį gyvenimą šlovinančius lozungus”, – su kreiva šypsenėle pasakoja Laimutė, vis dėlto pripažįstanti jau tada gavusi dizaino (nors šio žodžio nežinota) įgūdžių.
Nors skurdokas, iš laiko perspektyvos idiliškas atrodo jaunos šeimos gyvenimas su pirmagime Vaidilute Maironio name. Muziejaus tuomet tebuvo viena salė, pastatą gal dešimt metų buvo rengiamasi remontuoti. Senukas sargas ne tik duodavo malkų krosniai pakūrenti, bet ir slapta įleisdavo į klasiko kambarius…
Išprašė už antitarybinę veiklą
R.Šiušai gavus paskyrimą į Vilnių, Laimutė lygiai metus traukiniu važinėjo į Kauną. Irgi smagu: jauni, kasdien ta pati savų keleivių kompanija. Bet… sužavėjo Zarasai.
Kol vyras ėjo ežerų krašto vyriausiojo architekto pareigas, žmona… pradėjo statyti profesinę mokyklą! Šaipydavosi statybininkai iš tokios jaunos direktorės, nelabai klausydavo jos nuomonės, nepersistengdavo darbe. Nuo gan svetimų statybos reikalų jaunąją vadovę išgelbėjo dekretinės atostogos. Gimus sūnui, išsivadavo iš nemalonių rūpesčių.
Budri suinteresuotųjų akis, pasirodo, stebėjo inteligentišką šeimą: rinkimus ignoruoja, į demonstracijas neina, namie smūtkelių ir kryžių prisikabinėję, vyras baltą beretę nešioja.
„Per Antanines nutarėme pakrikštyti sūnų, kuriam kaip tik parinkome Antano vardą, – prisimena L.Šiušienė. – Šiuša sukvietė savo bendradarbius iš Vykdomojo komiteto. Buvome apkaltinti, kad sąmoningai žlugdome rinkimus. Susiklostė politiškai sudėtinga situacija, ji privertė palikti Zarasus ir persikraustyti į Alytų. Čia atvykę iškart gavome butą, tiesa, prieš tai partijos sekretoriui Napoleonui Raguočiui prisiekę: rinkimuose dalyvausime, į demonstracijas eisime”.
Šviesiausi metai – politechnikume
Alytuje – nuo 1972-ųjų. Devyniolika metų L.Šiušienė dirbo dėstytoja politechnikume.”Buvo patys šviesiausi metai. Jau turėjau patirties, gerai jausdavausi auditorijoje, vadovavau diplominiams projektavimo darbams, pagaliau nebereikėjo sukti galvos dėl butelio kefyro”, – pasakoja keturių vaikų mama.
1974 metais išrinkta Alytaus regiono liaudies meistrų sekcijos pirmininke. Su vyru Robertu motociklu išvažinėjo Dzūkiją ieškodami kuriančių žmonių ir eksponatų. Dirbti buvo gera, nes kūrėjai noriai dalyvavo parodose.
„Parodų rengimo ir eksponavimo dienos būdavo didelė dzūkų krašto liaudies meistrų šventė. Buvo susitelkimas, kūrybinis pakilimas, noras kuo greičiau įsteigti savarankišką Dzūkijos skyrių, nes jausdavome diskomfortą dalyvaudami zoninėse ar respublikinėse parodose Kauno šešėlyje. Kasmet vykdavo parodos”, – su neslepiamu pasididžiavimu kalba L.Šiušienė.
Kaip iš pasakos skamba prisiminimai apie tai, kad profesionalūs menininkai nepyko gretinami su savamoksliais tautodailininkais ir visi drauge užgulę „Pušies” kavinę valandas diskutuodavo apie meną ir kultūrą. Iki 1982-1983 metų rengtos bendros jų parodos ir niekas nepurkštaudavęs. Julė Baranauskienė, Juozas Brusokas, Julija Jankauskienė, Vidmantas Jankauskas, Pranas Titas Maloška, Alvydas Petkevičius, Antanina Puleikienė, Algis Rėklaitis, Vytautas Remeika – branduolys, stovėjęs prie liaudies meno puoselėjimo.
Pasak Laimutės, tiko parodoms nors apipelėjusi, apvarvėjusi salė šalia „Žuvinto” restorano Naujojoje gatvėje, nes muziejaus dar nebuvo, taip pat Kultūros (dabar Šaulių) namai S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje.1978 metais parodos išaugo į Dzūkų dailės dienas, radosi atskirų liaudies meistrų ir profesionalių dailininkų ekspozicijų.
Įsteigti buvo nesunku
Tautodailininkų Dzūkijos skyriaus įkūrimo klausimą L.Šiušienė, jiems vadovavusi iki 1987 metų, kėlė kiekvienoje konferencijoje ar suvažiavime. Nuėjus ilgą biurokratinį derinimo ir laiminimo LKP CK kelią, 1988 metais skyrius buvo įsteigtas. Kaip sakė Laimutė, daug pastangų įdėjo, ašarų po pokalbio CK išliejo Alytaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkė a. a. Nijolė Januškevičienė. Laimutė iki šiol nepamiršo dėkingumo tuometei politechnikumo direktoriaus pavaduotojai Eugenijai Daukšienei: „Ji išleisdavo mane tvarkyti reikalų, leisdavo komandiruočių į visus seminarus”. Įsiūbavusi alytiškių liaudies meno meistrų veiklą, skyriaus pirmininko pareigas L.Šiušienė paliko Gintarui Šuliauskui.
Kasdienis keliolikos metų bendravimas su tautodailininkais žingsnis po žingsnio atvedė į naują sumanymą. Teorinis noras išsaugoti senuosius lietuvių amatus pavirto praktika: po atkaklių L.Šiušienės žygių 1991 metų balandžio 18 dieną Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu ir Švietimo ir mokslo ministerijos leidimu pradėjo veikti Dailiųjų amatų mokykla.
„Šiandien mokyklos taip lengvai neįsteigčiau – laikas ne tas. O tada… 1990-ieji, pirmi nepriklausomybės žingsniai. Koks pakilimas, nuoširdus noras, kad Lietuvai būtų geriau”, – atsidūsta mokyklos vadovė.
Beje, pastarąjį posakį jos atveju būtų teisinga transformuoti į „kad mokyklai būtų geriau”. Mieste kalbama apie Šiušų klaną Dailiųjų amatų mokykloje, o tiesa ta, kad savo noru ar mandagiai verčiami kokiu nors būdu jai padeda tikrai kone visi šeimos nariai.
– Kodėl tu dirbi Dailiųjų amatų mokyklos labui? – paklausk Šiušų šeimos nario.
– Dėl trijų priežasčių: pirma, esu miesto patriotas, antra, myliu savo mamą ir, trečia, mane privertė, – turėtų atsakyti šis.
Rodos, ir vargo nebuvo
Šiemet Dailiųjų amatų mokykla mini 15 metų sukaktį. Nuo 1998-ųjų ji turi profesinės mokyklos vardą. Čia rengiami meno dirbinių iš vytelių, keramikos, metalo, tekstilės gamintojai, dailiųjų rankdarbių gamintojai, interjero apipavidalintojai. Įstaiga tapusi tautodailininkų kalve, daug medžio drožėjų kūrybinių stovyklų, amatų švenčių, mugių mieste rengiama kartu su šios mokyklos auklėtiniais.
Buvusiam direktorės pavaduotojui Arvydui Švirmickui Alytaus miesto tarybai, o vėliau ir ministerijai pavyko įrodyti, kad reikalinga speciali programa neįgaliesiems. Dabar specialiųjų poreikių žmonės čia mokosi pinti iš vytelių. Patenkinti jie patys, ypač patenkinti jų tėvai, tik iš mokytojų darbas su tokiais moksleiviais reikalauja itin daug ištvermės.
Direktorė didžiuojasi darbščiu pedagogų kolektyvu. Tokį suburti jai padeda pagarba individualybei, nemeluotas draugiškumas ir kiekvieno indėlio į bendruomenės gyvenimą matymas. Atgalios atiteka neverčiamas paklusnumas, savanoriškai prisiimtų ir aktyviai vykdomų įsipareigojimų krūvis.
Mokyklėlė, kurioje mokosi tik per šimtą moksleivių, žengia koja kojon su laiku – kuria ir sėkmingai gina tarptautinius projektus. Rezultatai – vieni matomi plika akimi, kiti ne iškart, bet vienas – tikrai neabejotinas, nors, direktorės žodžiais, „ir apverktas, ir iškeiktas, ir išbartas”. Tai mokyklos kieme iškilęs rąstinis dviejų aukštų pastatas. Miestui gražu ir smalsu buvo sekti šias moteriško kolektyvo vykdomas statybas. Šiuo metu, gavus miesto savivaldybės paramą (100 tūkstančių litų) ir dosnią Švietimo ir mokslo ministerijos finansinę injekciją (340 tūkstančių litų), baigiamas įrengti ir po Naujųjų metų vyks viešas jo atidarymas, užapvalinsiantis jau prasidėjusį 15 metų sukakties minėjimo renginių ciklą.
„Rodos, ir vargo nebuvo, – paklausta, ar kada nors norėjusi mesti nelengvą mokyklos išgyvenimo kelią, sakė L.Šiušienė. – Esu dėkinga likimui, kad teko laimė dirbti kūrybingų ir savo profesiją mėgstančių mokytojų bei darbščių mokinių apsuptyje”.