Valstybės finansuojama slauga namuose – neįgaliems lietuviams tik svajonė

Senatvė – stotelė, kurion skuba kiekvieno gyvenimo traukinys. Kas mūsų ten lauks – priklauso nuo mūsų pačių ir valstybės.

78-erių metų Marytė Preikšaitienė jau atkeliavo ton stotelėn. Galėtų pasidžiaugti, kad vienatvę išsklaido rūpestingi sesuo, sūnus, anūkai ar draugės… Deja, tyrų akių ir šviesaus veido močiutė, nuo 16 metų iki pensijos dirbusi ir mokėjusi mokesčius, vakarais užminga su viltim, kad ryte neatsibus.

Slaugė namuose

Prieš dvejus metus M. Preikšaitienė, ištikta širdies infarkto, atsidūrė ligoninėje. Pagulėjusi čia dvi dienas močiutė buvo operuota – šuntuotos kraujagyslės. Taip jau atsitiko, kad po šios procedūros ji liko neįgali. Diagnozė – insultas.

Metai visiško bejėgiškumo. Ji negalėjo savarankiškai kvėpuoti – oras į plaučius patekdavo pro tracheostominį vamzdelį, nepajėgė kalbėti, negalėjo – ir iki šiol negali – nieko praryti.

Tačiau močiutė, galima sakyt, laiminga – kad artimieji neištrėmė jos į jokią „valdišką” įstaigą. Lankė ją, vienišą, kai galėjo, patys, o metus prižiūrėjo sūnaus nusamdyta slaugė. Tikėjo – tokia priežiūra malonesnė ir skatinanti sveikti.

„Prisikankinau”, – savo išgyvenimus apibūdina močiutė, pati net 37-erius gyvenimo metus rūpinusis ligoniais Raudonojo Kryžiaus ligoninėje.

Gera slauga – puikūs rezultatai

Šiandien moteris jau gali – kad ir sunkiai – kalbėti, pasiremdama į vaikštynę – judėti. „Kvėpuoti sunku, galva ne mano, ir numirti neina”, – taria M. Preikšaitienė, klausiama, ar ne sunku su neprašytais svečiais bendrauti. Ir išduoda, jog kas vakarą pagalvojanti: „Kad tik numirčiau”.

„Jei negali normaliai valgyti – koks gyvenimas”, – paaiškina.

Močiutės sesuo Zita Indienė rodo maišytuvą – juo sutrinamas maistas švirkštu suleidžiamas močiutei tiesiai į enterostomą – zondą, pritaisytą prie pilvo sienos.

„Stengiamės, kad gautų ir daržovių, ir geros mėsos, pieno ar duonos. Namų maistas geriau nei ligoninės, organizmas viską priima”, – pasakoja Z. Indienė. Žinia, reikia ir vitaminų bei papildų.

Rūpestingai maitinama vos 41 kg sverianti močiutė sako po truputėlį stiprėjanti – priaugusi vieną kilogramą. Šypsosi prisiminus, jog gerais laikais svėrė net 65 kg.

Po truputį judanti močiutė paprastesnį pusryčių maistą jau pati susitrina ir susileidžia, pietus ar vakarienę „patiekia” apsilankę artimieji, vežimėliu išveža į kiemą.

Ir tai, kad ryškiai pasitaisė močiutės sveikata, medikai vadina mažu stebuklu. Stebuklu, kurį lėmė noras pasveikti bei nuoširdi artimųjų slauga.

Jei ne artimieji…

Slegia močiutę ne vien tai, kad negali normaliai maitintis – kankina ir tai, jog turi būti našta, kad ir artimiems žmonėms. Valstybės slaugai skiriami 280 litų – menka paspirtis, neteikianti galimybės gauti visavertę priežiūrą, maistą, vitaminus. Neužtektų net slaugei nusisamdyti.

„Jei ne artimieji – būčiau palikta likimo valiai”, – nuogąstauja. O juk yra tokių bedalių – niekam nereikalingų.

Ji stebisi, jog nė karto per tuos dvejus metus neužsuko niekas iš Socialinės rūpybos skyriaus ir jokios pagalbos nesiūlė. Kad net zondą už savo pinigėlius teko pirkti.

Sykį, regis, užėjusi vien nervų ligų gydytoja – pažiūrėti, ar pelnytai skirta visiško neįgalumo grupė. „Jei ne šeimos gydytoja – nors pražūk”, – kartais pagalvoja.

Pasidžiaugia, jog artimieji nesiūlo atsigulti į slaugos įstaigą – juk „namų aplinkoj daug maloniau, nesijauti toks nuskriaustas”.

Pasaulyje – įprasta

Neįgalių asmenų slauga namuose – pigiausia, pažangiausia, ligonių mėgstamiausia sveikatos priežiūros forma – įkurta ir tobulinama daugelyje pasaulio valstybių daugiau nei 50 metų.

Klaipėdos medicininės slaugos ligoninės vyriausioji gydytoja dr. Danguolei Drungilienei teko savaitę stažuotis Švedijoje – kartu su slaugos komanda lankyti ligonius jų namuose. Ten veikiantys slaugos namuose centrai aptarnauja priskirtas teritorijas.

Ją stebino, kad valstybės lėšomis insultą patyrusiems ligoniams į namus atvežamos net pirštu valdomos elektroninės lovos, prie kurių ant staliuko pritvirtintas televizorius. Socialinis darbuotojas padaro pusryčius, atveža pietus ir vakarienę.

„Pas mus apie slaugą namuose tik kalbama, – apgailestauja D. Drungilienė, nors prisimena, jog 1-ojoje medicinos normoje „Palaikomasis gydymas ir slauga” 1996 metais buvę įrašyta, kad prie slaugos ligoninių formuojamas slaugos namuose skyrius, kur medikų, socialinių darbuotojų komanda teiktų paslaugas pacientams jų namuose. 2-ojoje normoje šios nuostatos jau nelikę – matyt, kad tam esą reikalinga daug pinigų.

Slaugos ligoninės medikai nuolat sulaukia prašymų slaugyti sunkiai sergančius neįgaliuosius jų namuose, bet šių paslaugų negali teikti, nes jos neįteisintos ir tam neskiriama lėšų.

Medicininėje slaugos ligoninėje gydomi tik sunkiai sergantys ligoniai, kuriems nuolat reikalinga medikų priežiūra. Vidutinis jų gulėjimo ligoninėje laikas – vienas mėnuo. Išskirtiniais atvejais, kai sunkiam ligoniui reikalinga tolesnė priežiūra, bet valstybės nustatytą maksimalų laiką jis išgulėjo, už kiekvieną papildomą parą reikia mokėti pagal ligonių kasų nustatytus įkainius. O jie siekia per 60 litų.

D. Drungilienės nuomone, slaugos namuose komandos galėtų būti kuriamos prie bet kurios viešos ar privačios medicinos įstaigos. Bet tam reikalingi Vyriausybės sprendimai ir, aišku, finansavimas. Kol kas dėl pinigų stokos apie tai galima tik pasvajoti.

Šiuo metu Lietuvoje namuose gulintiems bedaliams teikiama vien socialinė parama – kai nėra kam jų socialinėmis reikmėmis pasirūpinti, t.y. sutvarkyti kambarius ar atnešti maisto. Dėl šios pagalbos kreipiamasi į Socialinės paramos centrą. Taip pat mokamos slaugos pašalpos, kad bent dalinai būtų kompensuotos artimųjų išlaidos ligonio priežiūrai.