Pasikeitęs balsas telefono ragelyje, arba „Jaunimo linijos” vingiai

Klaipėdos „Jaunimo linija”, teikianti nemokamą psichologinę pagalbą telefonu 880028888, rengia jau penkioliktąją savanorių atranką. Tarnybos koordinatorė Indrė Gaudiešiutė kviečia jaunus energingus žmones gausinti savanorių gretas, kad kuo mažiau skambučių liktų neatsakyti.

Esant dabartiniam savanorių skaičiui, atsakomą vidutiniškai į kas dvidešimtą skambutį į psichologinės pagalbos liniją.

Uostamiesčio „Jaunimo linijos” veiklą organizuoja fondas Dvasinės pagalbos jaunimui centras, įsikūręs adresu Darželio g. 11. Savanorių darbui „Jaunimo linijoje” atranka vyks čia rugsėjo 26 d. 18 val. Be to, šią savaitę centro atstovai rengs savo veiklos ir savanorystės programų pristatymus Klaipėdos aukštosiose mokyklose. Gauti išsamesnės informacijos apie atrankas ir kursus taip pat galima paskambinus tel. 360411, 360018.

Indre, kokias savanorystės tendencijas pastebi?

Jau keleri metai pageidaujančiųjų savanoriauti „Jaunimo linijoje” mažėja. 1999-2000 m. į atrankas ateidavo apie 60 žmonių, o paskutiniuosius 3-4 metus ateina tik po 20. Atitinkamai atsirenkama mažiau, o parengamuosius kursus baigia ir konsultantais tampa dar mažiau žmonių. Dabar mūsų dirba apie dešimt. Gana sudėtinga paskirstyti krūvį, kadangi linija veikia nuo 16 iki 7 val. Visa mūsų komandos sudėtis pasikeičia vidutiniškai kas dveji metai. Yra ir senbuvių – pavyzdžiui, supervizorių, tai yra turinčių ir teorinių žinių, ir solidžios praktinės patirties savanorių, yra ir dirbančių linijoje po penkerius metus.

Ar čia daug idealistų?

Sakyčiau, linijoje, kaip ir visur, dauguma yra realistai. Anksčiau pasitaikydavo daugiau tokių, kurie norėjo išgelbėti pasaulį, o dabar tai daugiausia yra blaiviai į gyvenimą žvelgiantys žmonės, kuriems reikia atlikti praktiką pagal studijuojamą specialybę arba įvertinti savo jėgas, nes jie neatmeta galimybės studijuoti socialinį darbą ar psichologiją. Treti – baigusieji mokslus, dirbantys ir norintys įvairovės ir savirealizacijos.

Kaip tu susidūrei su savanoryste?

Ateinančiųjų į „Jaunimo liniją” savanoriauti gretose yra nemažai tokių, kurie patys ieško pagalbos, arba išgyvenusiųjų krizes ir gavusiųjų pagalbos, kuri sužadino norą padėti kitiems… Aš priklausiau tiems, kuriems reikėjo pagalbos – vienas mano artimas žmogus nusižudė. Tuo metu mokiausi Klaipėdos universiteto pedagogikos fakultete. Čia buvo surengtas „Jaunimo linijos” pristatymas, tuomet ji Klaipėdoje dar net neveikė. Tai buvo labai šviežia ir aktualu. Užkibau. Norėjosi išmokti padaryti taip, kad tai, ką patyriau, nebenutiktų nei man, nei kitiems.

Kokia buvo darbo pradžia?

Įtampa, rankų drebėjimas… Bet su žinojimu, ką tu darai – kursai suteikė labai daug teorinių ir praktinių žinių. Gera buvo žinoti, kad darai šį tą svarbaus. Be to, labai geras bendravimas vyko savanorių gretose. Dabar visi yra labiau užsiėmę, susiplanavę laiką ir spontaniškam neformaliam pasisėdėjimui sunkiai rasi laiko. Bet negaliu pasakyti, kad nebendraujame. Organizuojame vakarus, stovyklas, ir nors retai, bet gerai kartu praleidžiame laiką.

Ar sulaukiate padėkos už pagalbą?

Savanoriai, kurie dirba su vaikais, labai greitai ją gauna – tai tik dienų klausimas. „Jaunimo linijoje” – kitaip, nes žmogus, kuriam buvo blogai, nebenori grįžti prie sunkių jausmų, vėl apie tai galvoti ar šnekėti. Tai visiškai natūralu. Taigi padėka yra pokalbio pabaigoje girdėti pasikeitusį balsą, intonacijas, kai pašnekovas pradeda planuoti artimiausią ateitį. Būna, žmonės paskambina padėkoti.

Ką tau asmeniškai suteikė mokymai ir darbas?

Susitvarkiau su netektimi. Išmokau bendrauti ir įvardyti savo jausmus – o buvau iš sunkiųjų paauglių, ne dovana tėvams, uždara, pikta, atmetanti viską. Aš, kuri visada sėdėjo paskutiniame suole it niekur nesikišdavo, suvokiau vedanti kursus ir seminarus. Išmokau pasitikėti savimi.

Ar šis darbas varo stresą?

Baigusi mokslus, dirbau pagal specialybę – pradinių klasių bei dailės mokytoja. Kai atsirado galimybę dirbti centre, pasinaudojau ja. Maniau, kad tai bus hobis, bet jis tapo darbu… Taip, ir čia pasitaiko įtampos bei nemigos naktų. Bet dabar noriu vėl visą tai įsukti – grįžau po metų pertraukos su nauja energija. Per tą laiką įsigijau naują specialybę – mamos, – šypsosi.

Kaip patartum elgtis, kai artimas žmogus patiria sunkumų?

Esminis dalykas – leisti žmogui kalbėti apie savo bėdą. Liūdintis ar gedintis dažnai girdi: „Nepergyvenk, viskas bus tvarkoj, viskas gerai!” arba sulaukia kvietimo prasiblaškyti, esą „kiek gali žiūrėti į vieną tašką”. Bet liūdėjime svarbu tiesiog būti šalia. Pasėdėti kartu, padaryti arbatos, pasišnekėti arba patylėti kartu. Laikui bėgant, skausmas tampa nebe toks sunkus, darosi lengviau apie jį kalbėti. Bet užmiršti ir palikti skausmo neįmanoma, neleistina – paskui jis išlįs skrandžio opa ar galvos skausmais.

Tavo nuomone, kokiai rūpinimosi mūsų žmonių vidine dvasine energija sričiai labiausiai trūksta dėmesio?

Prevencijai. Galiu papasakoti šį tą iš savo patirties – keista, bet gimdymo namuose nėra psichologo. Personalas bendrauja šiltai, bet jis dirba savo darbą, ir psichologinės krizės atveju tegali pasiūlyti valerijonų… O juk probleminis nėštumas, pogimdyvinė depresija, baimė dėl persileidimo – nereti atvejai. Švietimo sistemoje – panašiai. Mokykloje yra psichologų ir socialinių darbuotojų darbui su vaikais. Bet jų reikia ir mokytojams. Kai dirbau mokykloje, pastebėjau, kad bet koks mokytojų susiėjimas vykdavo kaip nuoskaudų išsakymas – pasikvietus psichologą, taip būtų kuo tikriausios savipagalbos grupės susirinkimas! Įsivaizduoju, kad šitaip yra daug kur. Bendriausias patarimas – išmokti atsipalaiduoti, neieškant naujų problemų.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Psichologija su žyma , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.