Pirmoje vietoje – duona kasdieninė

Tą, kuris italui pasakytų, kad jo mėgstamos picos aukštas glikemijos indeksas, jis palaikytų pamišėliu. Ar tikrai galima laikyti pamišėliais tuos, kurie dievina dar garuojančią duoną?

„Pande e mortadella” – taip italai vadina savo gastronominį pragyvenimo minimumą. „Duona mūsų kasdienė ir dešra”. Duona, žinoma, pirmoje vietoje.

Istorikai tvirtina, kad žmogus sumanė kepti duoną neolito epochoje. Šia hipoteze tikėti atsisako svajotojai, kurie mano, kad duona – tai ateivių civilizacijų dovana. Tačiau ir vieni, ir kiti sutaria, kad iš pradžių duona buvo iš maltų grūdų ir vandens iškepti prėski paplotėliai. Egiptiečiai į šią tešlą įdėjo raugo.

Antikinėje Graikijoje duonos jau buvo apie septyniasdešimt rūšių, o Romoje imperatoriaus Augusto laikais – beveik keturi šimtai.

Jau net tais laikais viena iš duonos rūšių buvo pica. Keliaujantys prekeiviai gatvėje pardavinėjo apvalius karštus paplotėlius (dar be pomidorų ir sūrio), nešiodami juos aukštose varinėse dėžėse.

Su duona siejamas ne vienas politinis siužetas. Romėnų varguoliai reikalavo „duonos ir reginių”, Rusijoje kilo „duonos maištas”, pakeitęs valdančiąją dinastiją, o prancūzų karalienė Marija Antuanetė brangiai sumokėjo už savo patarimą pavaldiniams valgyti bandeles, kai pritrūks duonos.

Netgi bažnyčios skilimas neapsiėjo be „duoninės” istorijos: popiežius Leonas IX uždraudė komunijai naudoti duoną su raugu, o Bizantija su Kijevo Rusia šventai pasipiktino.

„Duona – tai magija”, – tvirtina knygos „Kepimo aistra” autorius Denas Lepardas. Trys pagrindinės sudėtinės dalys – miltai, vanduo ir mielės – o kiek skirtingų rezultatų! Beje, 1630-aisiais atsiradus mielėms, duonos industrija padarė milžinišką šuolį.

Kelis šimtmečius vartotojai labiausiai vertino mielių šviežumą ir miltų malimo kokybę. Net ir smulkiausius kvietinius miltus kepėjai nepatingėdavo persijoti – išeidavo pats brangiausias, pikliuotas, ragaišis.

Prancūziškasis batonas, rusiškas raguolis, armėniškas lavašas, itališka duona… Ką tik iškepta, balta, minkšta, traškančia plutele.

Vien išvardijus ima seilė tįsti. Tačiau šiandien jau kiekvienas žino, kad tokios duonos reikia vengti. Trokštantieji išsaugoti sveikatą ir figūrą turi iš tolo apeiti gardžiai kvepiančias bandelių parduotuves.

Pirma, visi kvietinių grūdų turtai – kalis, fosforas, magnis, cinkas, varis ir B grupės vitaminai – prarandami juos apdorojant.

Tradiciniu būdu iškepta duona tampa beveik bevertė. Joje lieka vien angliavandeniai ir krakmolas.

Antra, dietologų požiūris į mieles nėra vienareikšmis. Jie mieles vadina „Trojos arkliu”, į organizmą pristatančiu visus patogeninius mikroorganizmus. Patekusios į virškinamąjį traktą, o vėliau į kraują, mielės griauna ląstelių membraną ir padeda atsirasti įvairiems dariniams.

Nors dietologai laikosi nuomonės, kad mieles geriau išbraukti iš savo raciono, vis dėlto ne mielės, o apdoroti grūdai yra pagrindinis blogis. Tie patys, iš kurių gaunami balti miltai.

Duona turėtų būti kepama iš natūralių, nevalytų grūdų. Tokiu pavidalu duona galėtų būti įtraukta net į dietinį valgiaraštį.

Grubiai malant į miltus susmulkinamas visas grūdas, o ne vien jo šerdis. Tokios duonos glikemijos indeksas 28,5 procento žemesnis už įprastos, o esantys B ir PP grupės vitaminai padeda išvengti odos uždegimų ir stiprina plaukus.

Šiandien dietologai bando išsklaidyti mitą apie tai, kad juoda duona turi mažiau kalorijų nei balta: neverta bandelės keisti į kepalą juodos duonos. Nereikėtų klysti ir dėl lavašo, kuris dažnai laikomas „nepavojingu”. Jam iškepti naudojami tie patys smulkiai malti miltai.

Netgi ekologiška duona ne visada kepama iš grubaus malimo miltų, nors grūdai išauginti pagal visus reikalavimus – be pesticidų, dirbtinių trąšų ir genų inžinerijos.

Visiškai atsisakyti duonos dietologai taip pat nepataria. Kam atimti iš organizmo tiek naudingų medžiagų?

Be to, valgant su duona greičiau ateina soties jausmas. Nieko blogo nėra netgi sumuštinyje – jei tik jis iš geros duonos ir, pavyzdžiui, ant grotelių iškeptos mėsos gabalo.

Vadinasi, du revoliuciniai žmonijos atradimai – miltai ir mielės – savo sveikata besirūpinantiems žmonėms nėra naudingi.

Tačiau jei rytą kur nors Romoje žydinčioje verandoje norisi suvalgyti šviežių ikrų ar paprastos demokratiškos dešros, kaipgi apsieiti be šviežio balto pyrago?

Ir ką dar galima mirkyti į alyvų aliejų, jei ne traškią plutelę? Pagaliau, jeigu esi Italijoje, vadinasi, leidžiama viskas – netgi laužyti šventas sveikos mitybos taisykles.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Pirmoje vietoje – duona kasdieninė"

  1. Vilkolakis

    Kol valgiau duoną, bandeles ir kitus miltus skrandį tiesiog pjovė. Dabar, kai nebevalgau, jaučiuosi puikiai. Visos mielės, salyklai ir raugai labai pavojingi sveikatai. Gal kiek geriau džiovinta duona, bet ji kieta…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.