Ar lietuvių kalbai skiriamas reikiamas dėmesys mūsų televizijose, priklauso tiek nuo kanalų vadovybių, tiek nuo pačių žurnalistų. Jei steigiami kalbos tvarkytojų, redaktorių ar kaip kitaip vadinamų specialistų etatai, keliami dideli kalbos reikalavimai priimamiems naujiems darbuotojams, jei seniau dirbantys žmonės skatinami tobulinti savo kalbą, matyti, kad vadovybei kalba rūpi.
Kas rodo asmeninį eterio žmogaus požiūrį? Jei klausydamas jo mėnesių mėnesius girdi tokią pačią neaiškią tartį, kartojamas kirčiavimo klaidas, visokius „ačiū labai” ir „sakykit, prašau”, gali drąsiai sakyti, kad šiam asmeniui kalba nesvarbi.
Rita Urnėżiūtė , žurnalo „Gimtoji kalba” vyriausioji redaktorė
Matydami, jog vienas ar kitas eterio žmogus kalbėdamas nedaro jokios pažangos, turėtume klausti jo darbdavių: ar šis darbuotojas nepakeičiamas? Jei nepakeičiamas, reikia rasti lėšų ir laiko, kad jis galėtų rimtai pasimokyti.
Apie TV laidų vedėjų kalbos klaidas šiemet išsamiai rašė dr. Aldonas Pupkis. Klaidų yra visokių: vieniems nesiseka tartis, kitų prasta intonacija, treti painiojasi kirčiuodami. Kiekvienas vedėjas turi savo klaidų rinkinėlį. Vienų jis didesnis, kitų mažesnis. Tad ir reikėtų pradėti kiekvienam nuo savęs – kasdien paklausti televizijos kalbos tvarkytojo ar pusseserės lituanistės: ką šiandien ne taip pasakiau? Ir mokytis – po truputį, kantriai, atkakliai.
Pavyzdinės kalbos televizija turėtų būti LTV. Ar taip yra? Šio kanalo laidų vedėjų ir žurnalistų kalba labai skiriasi: yra ir gerai kalbančių žmonių, ir tokių, kuriuos reikėtų skubiai siųsti į kalbos kursus. Tikiuosi, visuomeninėje televizijoje niekada neatsiras tokių prasčiokiškos kalbos laidų, kokias rodo kai kurios komercinės televizijos. Kita vertus, lengviau būtų lyginti ne televizijas apskritai, bet laidų rūšis ar žanrus: pavyzdžiui, kokia yra informacinių arba gyvenimo būdo laidų kalba. Kartais pažiūriu realybės šou „Alfa.lt”. Dalyviai – ko gero, būsimi televizijų žmonės. Ką girdim? Extra, wow, sorry… Tokia užsienio kalbų įtaka.
Nemažai ir skubotų vertimų: žodžiai lyg ir lietuviški, bet atpažįsti svetimą posakį. Vieną, antrą, trečią kartą pakartotas jis įsirėžia į atmintį ir po kurio laiko jau girdime teisinantis: „Juk visi taip sako!”
Tiesa, televizija gali ir padėti išmokti užsienio kalbų – pavyzdžiui, lietuviškai neįgarsinti filmai ar laidos. Bet juos reikėtų rodyti tik tam tikru laiku, kad visi žinotų: tarkim, trečiadienį dešimtą vakare žiūriu filmą prancūzų kalba, o sekmadienį – kelionių laidą švediškai.
Tiesa, jei žiūrėsim vien filmus, kuriuose šaudo ir gaudo, gal pirmiausia išmoksim vagių ir policininkų kalbos…
Rita Urnėżiūtė , žurnalo „Gimtoji kalba” vyriausioji redaktorė