Valstybinis Vilniaus mažasis teatras naują sezoną pradėjo premjera – Jono Vaikaus režisuota britų dramaturgo Briano Clarko pjese „Palaukit, kieno čia gyvenimas?”
Statyti šią pjesę režisieriui pasiūlė aktorė Nijolė Narmontaitė, pagrindinio – skulptorės ligonės Kler Harison – vaidmens kūrėja. Stiprią, sąmojingą ir aistringą moterį autoavarija visiškai prikausto prie lovos. Jai lieka tik sąmonė ir priešais akis tįsantis bejėgis kūnas. Po penkių mėnesių pacientė pradeda suvokti, kad niekas nepasikeis, kad menininkės vaizduotė, kadaise valdžiusi jos gyvenimą, be stiprių rankų yra nieko verta. Todėl moteris, negalėdama laukti gydytojo Emersono žadamo medicinos stebuklo, tvirtai nusprendžia „išvykti iš ligoninės”, kitaip sakant, pasmerkia save mirčiai. Ji nenori globos ir užuojautos, bet lygiai taip jai nepakeliamas ir vyresniosios sesers Enderson šaltumas. Gydytojas Emersonas (akt. Gediminas Girdvainis) įsitikinęs, jog žmogaus gyvenimas vertingas, kad ir koks būtų, tad bando įteigti pacientei, kad jos sprendimą lemia liguista sąmonė. Spektaklio pabaigoje įvyksta teismas, pripažįstantis ligonės teisę rinktis.
Laisvė rinktis
Tikėtasi, jog Vaitkus pagrindinę kūrinio problemą interpretuos kitaip nei pjesės autorius. Tačiau režisierius sako eutanazijos ir mirties temomis žvilgsnio nesiaurinęs – po Kler Harison sprendimo logiška tolesnė mirtis spektaklyje neakcentuojama. Pirmiausia, anot Vaitkaus, jam rūpėjo pasirinkimo laisvės klausimas ir atsakomybė prieš kitus žmones bei save priimant tokį sprendimą. „Pjesė skatina svarstyti gyvenimo ir mirties vertę. Ji man suteikė tam tikrą nusiraminimą suvokus, kad laisvė yra daug sunkesnė, nei mums atrodo”, – per kūrybinės grupės susitikimą su žiūrovais kalbėjo režisierius.
Visų svarbiausias dalykas Vaitkui buvo žmogaus individualybė, jos santykis su aplinkiniais, su kūryba. „Individualybė – visų izraelių, libanų, irakų fone yra vienintelis dėmesio vertas dalykas”, – tvirtino režisierius.
Pjesės autorius sužavėtas
Premjerinį spektaklį stebėjo ir pjesės autorius. Prieš imdamasis rašyti Clarkas daug mąstė apie žmones, atsidūrusius ties savižudybės riba. „Maniau, tai jų asmeninis reikalas, ir aplinkiniai jokiu būdu negali būti įtraukti į šį dalyką. Visa atsakomybė turi gulti ant pasitraukiančiųjų pečių, jie atsakingi už savo mirtį”, – kalbėjo dramaturgas. Tačiau kartą, vairuodamas automobilį, rašytojas buvo persmelktas minties – o ką, jei per avariją žmogus paralyžiuojamas? Tolesnė egzistencija jam atrodo beprasmiška ir vienintelis ginklas, kuriuo galima nusižudyti, yra jo balsas. „Tada supratau, kad pavyko rasti savo temą, kurios kitas ieško visą gyvenimą”, – sakė rašytojas.
„Palaukit, kieno čia gyvenimas?” Clarkas parašė dar 1970 metais kaip televizijos pjesę. Tai buvo pirmas jo dramaturginis bandymas, sulaukęs milžiniško pasisekimo ir daugybės interpretacijų. Iš pradžių pagrindinis pjesės veikėjas buvo vyras. „Dėl to, kad ilgainiui centre atsidūrė moteris, kūrinys tik praturtėjo”, – įsitikinęs autorius. Jo teigimu, pjesė „Palaukit, kieno čia gyvenimas?” ne apie mirtį, o apie laisvę. „Laisvė prasideda asmenybe, o psichikos ligoniai negali būti laisvi. Kai savo kelyje sutinkame sužeistą gyvulį – jį nušauname, kad palengvintume šio kančias. O žmogų, trokštantį mirti, verčiame kentėti – taigi irgi laikome gyvuliu”, – dėstė Clarkas.
Autoriaus šalyje eutanazijos legalizavimas nėra aktualiausia tema. Didžiojoje Britanijoje, kitaip nei pas mus, eutanazija jau leidžiama, tačiau procesas yra visiškai nekontroliuojamas, ir tai – didžiausia blogybė. „Vienas gydytojas neseniai numarino 250 ligonių, – sakė Brianas. – Todėl mums svarbu sukurti teisinę sistemą, kuri neleistų priimti sprendimą vienam medikui”.
Autorius labai nudžiugo prieš metus sužinojęs, kad pjesė bus statoma Lietuvoje, praplėtusioje Europos Sąjungos erdvę. „Londone pažįstu šimtą lietuvių, tačiau labai norėjau susipažinti su jūsų šalimi iš arčiau”, – teigė rašytojas. Vilniečių pastatymas jį nepaprastai sujaudino.
Reikia džiaugtis akimirka
„Naktį prieš premjerą visai nemiegojau, – po spektaklio prisipažino Narmontaitė. – Ir dabar dar neapleidžia įtampa”. Kurdama pagrindinį vaidmenį aktorė nuolat galvojo apie artimą draugę, perėjusią skausmo, medikamentų, chemoterapijos pragarą: „Smagaus cinizmo, juodojo humoro ir sveikos autoironijos kupina moteris beprotiškai mylėjo gyvenimą ir mokė mylėti jį kitus. Šįryt man pranešė, kad jos gyvybė užgeso…”
Aktorės nuomone, Clarko pjesė – ne apie mirtį. Priešingai, ji teigia gyvenimą. „Supratau, kad nereikia ieškoti laimingų akimirkų, reikia džiaugtis kiekviena iš jų”, – sakė Narmontaitė.
Girdvainis nepritarė savo personažo gydytojo Emersono pozicijai. „Klausykit! Dviese pasimylėjo lovoj ir buvau priverstas gimti aš. Ar kas nors klausė mano sutikimo? Kai esu sąmoningas, turiu savo nuomonę, staiga visi ima piršti savąsias!” – pro šypseną piktinosi aktorius.