Privačiame versle ar valstybės tarnyboje dirbantys buvę VSD vadovai apgailestauja, kad dėl politikų spaudimo ir saugumiečių daromų klaidų ši žinyba netapo solidžia institucija
Valstybės saugumo departamentas (VSD) pateko į vieną didžiausių krizių nuo pat jo įkūrimo 1990-aisiais. Taip mano buvę VSD vadovai, kelias savaites įdėmiai stebintys padėtį Lietuvoje.
Pateikti vertinimus jiems tapo gerokai lengviau. Buvusių VSD vadovų nesaisto pasižadėjimas viešai nekalbėti apie valstybės saugumo darbą – daugelis buvusių VSD vadovų nebesusiję su šia žinyba.
Nuo 1993 m. saugumui vadovavęs Jurgis Jurgelis patarinėja policijos generaliniam komisarui.
Vienas pirmųjų VSD vadovų Zigmas Vaišvila paniro į verslą, o ambasadorius Mečys Laurinkus reziduoja Ispanijos Karalystėje.
Jų teigimu, VSD krizė įveikiama – būtina išnaudoti turimus resursus, keisti kai kuriuos teisės aktus ir vengti skubotų sprendimų bei vertinimų.
VSD pamiršta pagrindinius darbo principus
Vienas ilgiausiai – beveik penkerius su puse metų Valstybės saugumo departamentui vadovavęs Jurgis Jurgelis puikiai žino šio darbo specifiką bei įdėmiai stebi dabartinius įvykius, todėl gali pateikti savo vertinimus.
„Mano supratimu, visa specialiųjų tarnybų veikla turi remtis trimis pagrindiniais dalykais – pagrindine idėja ar tikslu, pagarba žmogui ir pareigų vykdymu”, – sakė J.Jurgelis. Pašnekovas sako pasigendąs kai kurių minėtų dalykų.
Buvęs režisūros studentas iki šiol mėgsta kalbėti vaizdžiais žodžiais. Jis neslepia apmaudo, kad šiuo metu neturi kur pritaikyti vadinamosiose saugumo struktūrose sukauptos patirties ir žinių. „Tiesa, neseniai lankiausi pas dabartinį VSD vadovą, išsakiau kritiką. Manau, kad tokia yra mano pareiga”, – sakė J.Jurgelis. Pasak buvusio VSD šefo, pastaraisiais metais ši institucija gerokai keitėsi – patobulėjo technika, atsirado daugiau kvalifikuotų darbuotojų. „Neturėdavome net normalių racijų, sekimo priemonių. Pripažįstu, negalėjome pasigirti ir vadovavimo patirtimi, todėl darėme klaidų”, – pripažįsta J.Jurgelis.
Buvęs VSD šefas daro prielaidą, kad kai kurie stereotipai apie šios žinybos darbą visuomenėje formuojasi be jokio pagrindo. „Tarkime, dažnai kalbama apie visuotinį sekimą. To tikrai nėra. Pavyzdžiui, Vakarų šalių specialiosios tarnybos techninėmis priemonėmis gauna tik apie 10 procentų informacijos. Manau, kad ir mūsų pareigūnai visų pajėgų nenukreipia į šį informacijos rinkimo būdą”, – įsitikinęs J.Jurgelis. Jo manymu, visuomenė puikiai supranta, kad gali būti perimta visais ryšio kanalais siunčiama informacija, todėl techninės priemonės tampa nebe tokios efektyvios.
Politikų norą daryti įtaką VSD jautė ir J.Jurgelis, tačiau sako sugebėjęs prieš jį atsilaikyti. „Tuometinis Prezidentas Algirdas Brazauskas siūlė pavaduotoją, tačiau aiškiai pasakiau, kad man jo nereikia. Prezidentas nedarė jokio spaudimo, žinojo mano tvirtą poziciją”, – kaip neutralizuoti politikų daromą įtaką patarė J.Jurgelis. Politikų spaudimas paprastai suaktyvėdavo prieš rinkimus, tačiau visą reikalaujamą medžiagą jo vadovauta žinyba pateikdavo tik pagal galiojančius teisės aktus.
Jaučiasi neišnaudojantis įgūdžių
Valstybės saugumo departamento vadovo vietą užleidęs Mečislovui Laurinkui, J.Jurgelis dirbo premjero patarėju, vėliau buvo paskirtas Valstybinės sienos apsaugos tarnybos viršininku, jam suteiktas generolo laipsnis. Iš šių pareigų J.Jurgelis pasitraukė skandalingomis aplinkybėmis.
Teigta, kad J.Jurgelis vadovauti pasieniui paskirtas pažeidžiant kai kuriuos Vidaus tarnybos statuto straipsnius, nebuvo atlikti keli būtini formalumai, pavyzdžiui, nepatikrinta kandidato sveikata, psichologinis tinkamumas, fizinis pasirengimas.
Pasienio tarnyboje J.Jurgelis neišdirbo nė metų. Be to, J.Jurgeliui sukako 62 su puse metų ir pagal įstatymus, sulaukus tokio amžiaus, dirbti VSAT galima tik pritarus vidaus reikalų ministrui. „Man pasiūlė kitą darbą, ir aš sutikau”, – prisiminė J.Jurgelis, tačiau dabartinėmis savo pareigomis neatrodė patenkintas. Buvęs VSD vadovas šiuo metu dirba policijos generalinio komisaro Vytauto Grigaravičiaus padėjėju.
„Ši tema man iki šiol yra jautri, norėtųsi efektyviau panaudoti turimus įgūdžius. Gal ir pats turėčiau rodyti daugiau iniciatyvos”, – svarstė J.Jurgelis. Pastaruoju metu jis nevengia viešai kalbėti apie VSD darbo užkulisius, bet sako neatskleidžiantis jokių specifinių dalykų. „Puikiai suprantu, kad negaliu išduoti valstybės paslapčių. Tai, ką kalbu, gali pasakyti bet kuris visuomeniniu gyvenimu besidomintis žmogus”, – mano J.Jurgelis.
Daugiau laiko praleidžia baseine
Buvęs saugumo šefas dabar turi daugiau laisvo laiko – gali mėgautis laisvalaikiu su šeima ir anūkais. „Nors su šeima esame sutarę, kad apie savo asmeninį gyvenimą viešai nepasakoju, tačiau galiu pasakyti, kad šioje srityje esu labai laimingas žmogus”, – atvirai kalbėjo J.Jurgelis.
J.Jurgelio šeima – žmona ir trys vaikai. „Džiaugiuosi, kad vaikams puikiai sekasi, jaunėlis sūnus pirmu numeriu įstojo į ekonomiką. Mažoji – irgi šaunuolė. Ir dukra rado vietą gyvenime”, – šypsojosi buvęs VSD šefo lūpų. Be to, sūnus yra profesionalus plaukikas.
Jis džiaugiasi ir puikiais santykiais su žmona, kuri vienoje sostinės ligoninėje dirba gydytoja anesteziologe.
Gerokai dažniau nei prieš kelerius metus J.Jurgelį mato ir sostinės baseinų lankytojai. Plaukiojimas – mėgstamiausias vyro laisvalaikio užsiėmimas.
Dėl krizės kalti politikai
Zigmas Vaišvila, vienas ryškiausių Sąjūdžio veikėjų, buvęs vicepremjeras ir VSD vadovas, sako žinąs, kas Valstybės saugumo departamente sukėlė dabartinę krizę. „Manau, kad visi tai supranta. Nuo įkūrimo dienos politikai šiai žinybai bandė daryti įtaką. Dabartinė situacija – to rezultatas”, – sakė buvęs VSD vadovas. Iš spaudoje paskelbtų faktų ir pasisakymų jis susidarė įspūdį, kad atskiriems saugumo darbuotojams politikai įtaką daro iki šiol.
1991 metais prie VSD vairo stojęs politikas tikina, kad situacija nesikeičia keliolika metų. „Jei bandai ką nors keisti, esi pakeičiamas”, – kalbėjo Z.Vaišvila. 1991 metais VSD taip pat buvo ištikusi krizė. Po tragiškų Sausio įvykių VSD padalinių vadovai kreipėsi į tuometinį Ministro Pirmininko pavaduotoją. Jie išreiškė susirūpinimą, kad VSD nevykdo savo funkcijų. Z.Vaišvila sutiko imtis atsakingų pareigų.
Fiziko išsilavinimą turintis Z.Vaišvila neabejojo, kad jam užteks žinių vadovauti VSD. „Seime dirbau komisijose, kurios kontroliavo saugumo tarnybų veiklą, turėjau patirties”, – Z.Vaišvila neigia pastebėjimus, kad VSD problemos prasidėjo dar tuomet, kai žinybai vadovauti skirti ne šios srities profesionalai, bet politikai.
Daugelis pirmųjų VSD darbuotojų buvo priversti palikti saugumą. Z.Vaišvila mano, kad kadrų kaitą lėmė ne vien profesinės darbuotojų savybės.
Versle sulaukė kaltinimų lavinos
Palikęs politiką, Z.Vaišvila paniro į verslą. 1997 metais tapo „Parex lizingo” valdybos pirmininku, bet buvo priverstas skandalingai palikti šį postą. Signataras vėliau ne vieną kartą papuolė į teisėsaugos pareigūnų akiratį. Bene skandalingiausias atvejis, kai į teisėsaugininkus kreipėsi „Parex banko” vadovai, signatarą apkaltinę finansinėmis machinacijomis.
Latvijos banko atstovai tuomet teigė, kad nesutarimai su Z.Vaišvila kilo dar 2000-aisiais, valdybos nariams neradus bendro sutarimo, kas eis „Parex lizingo” valdybos pirmininko pareigas.
Banko vadovai teisėsaugai nurodė, kad Z.Vaišvila, būdamas dviejų bendrovių – „Parex lizingo” bei „Oruvos ir Ko”, tęsusios bankrutavusios bendrovės „Oruva” veiklą, direktorius, galėjo užsiimti finansinėmis aferomis.
Teigta, kad Z.Vaišvila sudarė sandorį, kuriuo už 10 tūkst. JAV dolerių perleido 100 proc. „Parex lizingo” valdytų „Oruvos ir Ko” akcijų Latvijos finansinių paslaugų bendrovei „Belokon Holdings”. Taip pat teigta, kad atskirais sandoriais už beveik 7 mln. litų iš bankrutuojančios „Oruvos” buvo įsigyta įvairaus kilnojamojo turto, nereikalingo pagrindinei „Parex lizingo” veiklai – finansiniam tarpininkavimui – plėtoti.
Teismų maratonas eina į pabaigą. Z.Vaišvila grąžintas į „Parex lizingo” vadovo pareigas. „Visi teismo procesai dar nesibaigė, tačiau daug kas stojasi į savo vietas, – sakė praeityje garsus politikas. Grįžau į darbą, aiškėja, kad puolimas prieš mane buvo pradėtas be jokio pagrindo”.
Politikoje Z.Vaišvila niekada nesijautė nejaukiai ir tą laikotarpį vadina įdomiu. „Kol kas netrūksta užsiėmimų, todėl apie politiką negalvoju”, – prisipažino sostinėje gyvenantis ir dirbantis Z.Vaišvila. Iki šiol kai kurie žmonės jį sieja su Sąjūdžiu ir prisimena, kai kuriantis Lietuvos valstybei jis ėjo atsakingas pareigas.
Ragina reglamentuoti pavaldumą ir atskaitomybę
Filologo lituanisto išsilavinimą turintis Mečislovas Laurinkus VSD vadovavo net du kartus – iš karto po šalies nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais ir kone šešerius metus nuo 1998 iki 2004 metų. Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Ispanijoje M.Laurinkus geriau už kitus buvusius VSD vadovus gali analizuoti dabartinę situaciją šioje žinyboje.
„Dabartinę situaciją vertinu neigiamai. Tai neatitinka nei VSD veiklos prigimties, nei tikslų. Tokie sambrūzdžiai nėra naudingi valstybei. Visų pirma dėl to, kad jie gerokai kenkia VSD prestižui ir gali turėti neigiamų padarinių bendradarbiavimui su kitų šalių analogiškomis žinybomis”, – sakė M.Laurinkus. Anot jo, demokratinėse valstybėse diskutuojama dėl saugumo tarnybų darbo, bet ne Lietuvoje taikomais metodais.
M.Laurinkus sako, kad dabartinę situaciją VSD lėmė kelios priežastys. VSD vidinė darbo atmosfera, anot jo, priklauso nuo Vyriausybės ir parlamento požiūrio į šią tarnybą. „Manau, kad, lyginant su 1993 ar 1994 metais, situacija iš esmės pasikeitusi, bet liko ir savaip suprantantys savo funkcijas, paskirtį ir atsakomybę. Jie mano, kad yra atsakingi ne VSD vadovybei, o Lietuvai”, – vertino buvęs VSD vadovas.
M.Laurinkus ragina tinkamai reglamentuoti VSD priklausomybę ir atskaitomybę, esą tai padėtų išspręsti VSD problemas. „Manau, kad atėjo laikas peržiūrėti VSD priskirtas funkcijas. VSD turėtų užsiimti tik užsienio žvalgyba ir kontržvalgyba. Be to, turi būti pakeista informacijos pateikimo tvarka. Dabar informaciją VSD teikia visiems trims aukščiausiems šalies vadovams, tada ir kyla nesusipratimas, kodėl vienas gavo anksčiau, kitas – vėliau. Turi būti aiškiai nustatyta institucija, kuriai pavaldi VSD”, – kaip derėtų tobulinti VSD darbą, aiškino M.Laurinkus.
Atranda Ispanijos kultūrą ir kalbą
Dvejus metus Ispanijoje reziduojantis M.Laurinkus diplomatinėje tarnyboje atsitiesė psichologiškai. „VSD vadovas viešai pasirodo tik iš būtinybės, diplomato darbas – viešas iš prigimties. Suprantama, kad ambasadoriaus darbas yra gerokai paprastesnis ir malonesnis. Aišku, ir čia egzistuoja taisyklės, tačiau dabar galiu laisvai samprotauti, nebijoti, kad ne taip suformuluosiu kokį sakinį”, – lygino ambasadorius Ispanijoje.
Dirbdamas vienoje didžiausių ES valstybių M.Laurinkus iš naujo atrado šią šalį. Stengiasi gilintis į Ispanijos kultūrą, istoriją, tradicijas. „Lietuvoje mažai žinome apie Ispanijos kultūrą, kuri yra labai įdomi, turi gilias tradicijas. Kultūriniu požiūriu lietuviai mažai pažįsta Ispaniją, ir atvirkščiai. Pasirodo, kad net išsilavinę ispanai mažai žino apie Lietuvą. Dažnai iš mandagumo linkčioja galvomis, bet aiškiai matyti, kad po pokalbio lėks žiūrėti žemėlapio”, – juokavo diplomatas.
Valstybinėse institucijose ir su kitų šalių diplomatais M.Laurinkus bendrauja ispaniškai – per dvejus metus pramoko šios kalbos. „Nesakau, kad kalbu labai gerai, bet galiu susišnekėti. Čia retai kalbama angliškai, visose įstaigose vartojama ispanų kalba”, – apie darbo specifiką pasakojo buvęs VSD vadovas.
VSD nebedirba ir kiti buvę šios žinybos generaliniai direktoriai – sovietiniuose lageriuose kalėjęs Atkuriamojo Seimo narys, Nepriklausomybės Akto signataras Balys Gajauskas ir buvęs politinis kalinys bei sovietmečiu nelegalios religinės literatūros leidėjas Petras Plumpa. Jie VSD vadovavo apie pusmetį.