Sostinėje atidaryta tarp Nidos ir Vilniaus, o vėliau Australijoje gyvenusios Akvilės Zavišaitės (1962-1991 m.) pastelės, akrilo, anglies darbų paroda gali būti paskutinė proga pamatyti savitus, su niekuo nesulyginamus kūrinius.
Per parodos atidarymą Akvilės mama Rita Baltušytė pirmą kartą, praėjus penkiolikai metų po dukters mirties, ryžosi viešai įvardyti ankstyvo pasitraukimo Anapilin priežastį – AIDS.
Tarp Nidos ir Vilniaus
Akvilei bręstant, jos tėvai savo gyvenimus jau tvarkė atskirai: dabar jau šviesios atminties architektas ir užkietėjęs buriuotojas Algimantas Zaviša gyveno Nidoje, Rita Baltušytė, sovietmečiu rašiusi drąsius ir neįprastus rašinius to meto laikraščiams ir žurnalams, – Vilniuje.
Akvilė žiemomis mokėsi Vilniuje, prižiūrima reiklios mamos. Vasarą – laisvė pas tėtį Nidoje. Gal ir sąlyginė laisvė, nes 1998 metais Lilės Kopač sukurtame dokumentiniame filme „Akvilė” A. Zaviša apie Australijon su mama išvykusią gyventi dukrą sakė, kad ten ji gavo visa tai, ko neturėjo ar buvo draudžiama Lietuvoje. „Viską galiu, na, ir darau”, – dukters polėkius filme įvardijo tėvas.
O polėkiai buvo beribiai: dar besimokydama Niukaslio (Australija) menų koledže (dabar universitetas), šoko naktiniuose baruose, sau ir draugams grojo gitara, buvo puiki plaukikė. Aplink ją, kaip ir Lietuvoje, Vilniuje ar Nidoje, nuolat sukosi krūvos įvairaus plauko draugų. Su jais ji mėgavosi dar vienu neišbandytu potyriu – marichuana.
Tačiau pražūtingi apsvaigimai neužvaldė taip, kad jai neberūpėtų pats gyvenimas. Visa, kas susikaupdavo sieloje, išsiliedavo itin didelių mastų drobėse. Jose irgi būdavo tai, kas tuo metu dar tebebuvo draudžiama Lietuvoje, – erotiški, gundantys šokėjų kūnai. Arba jos patys artimiausi bičiuliai – žaislai, kuriems Akvilė gal ir nesąmoningai perkeldavo savo pačios jausmus. Beje, tuos žaislus, kaip visateisius parodos dalyvius, R. Baltušytė „atsivedė” ir į ketvirtadienį Vilniaus galerijoje „Akedemija” atidarytą parodą.
Paskutiniajame tapybos darbe „Meškiukas, norintis šokti pro langą”, sukurtame 1988 metais, kai Akvilė jau buvo graužiama ŽIV, gal ir atsispindi jos tuometinė būsena…
Mirė visa komuna
Akvilė su nuo jos nesitraukusia mama buvo sutarusios, kad kol mergina bus gyva, tegul niekas nežino, kas jai. Ne dėl to, kad būtų bijojusi pasmerkimo. Tiesiog nenorėjo kelti sumaišties kitų žmonių sielose. Tuo labiau kad neseniai naują šeimą buvo sukūręs buvęs Akvilės sutuoktinis.
R. Baltušytė tikrosios dukters mirties priežasties neįvardijo net tuomet, kai Akvilės jau nebebuvo ir ji išgyveno baisią netektį. Praradimo skausmą ji malšino rengdama knygą „Akvilė. Paveikslai. Laiškai. Atsiminimai”. Vardan to ji nesiryžo kalbėti apie AIDS. Ji nenorėjo, kad kiltų ažiotažas ir knygą žmonės pirktų tik dėl to, kad Akvilė mirė nuo AIDS, o ne dėl domėjimosi jos darbais.
Šiandien, kai ši knygos jau yra išleista du kartus (1997 ir 1999 m.) ir ją yra perskaitę žmonės, kuriems tikrai įdomus prieš penkiolika metų šį pasaulį apleidusios Akvilės palikimas, jos motina jau gali viešai kalbėti ir apie tikrąją ankstyvos mirties priežastį.
Akvilė su mama susitarė, kad jos palaikai bus sudeginti, o pelenai – išbarstyti tik tuomet, kai Anapilin išsirengs ir mama. Ji taip pat turėtų būti sudeginta, ir motinos pelenai turėtų būti išbarstyti kartu su dukters. Ir ne bet kur, o vandenyne ties Niukasliu. Ši vietovė labai brangi Akvilei, nes šalia vandenyno buvo įsikūrusi menininkų komuna – vyras ir žmona Damianas ir Džuli, Džo, Stivas, Akvilė.
Pirmasis 1985 metais ŽIV užsikrėtė Damianas. Tačiau jo smėlio laikrodis byrėjo ilgiausiai – iki 1995-ųjų – tuo metu nė vieno iš tos komunos gyvo jau nebuvo likę. Akvilė užgeso labai gretai – per trejus metus nuo 1988-ųjų iki 1991-ųjų.
Kūrinius ketina parduoti
Vilniuje veikiančioje parodoje dalis eksponuojamų Akvilės darbų yra iš privačių kolekcijų Lietuvoje ir Australijoje – dukters dovanotų ar parduotų. Jie bus sugrąžinti savininkams. Tačiau kita dalis darbų saugoma muziejaus fonduose, kur jų niekas nemato.
„Todėl manau, jog geriausia būtų juos parduoti”, – sakė R. Baltušytė. Paklausta, kiek ji darbus įvertintų, sakė neįsivaizduojanti. Dėl to tarsis su specialistais. Jei jos sumanymas išsipildytų, surinktus pinigus ji ketina paaukoti. „O gal ir pragersiu”, – sviedė „baltušišką”, tikriausia iš rašytojo Juozo Baltušio paveldėtą, humorą.