Šią savaitę savo kelionę į Londoną pradėjo dar viena emigrantė – buvusi kultūros ministro patarėja, rašytoja ir žurnalistė Zita Čepaitė.
„Be mūsų Lietuva gyvens, bet gyvens blogiau”, – atsisveikindama ištarė penkių knygų autorė.
Be 49 metų rašytojos, į pustuštį autobusą Vilniaus autobusų stotyje susirinko keli raumeningi, bet suvargę jaunuoliai ir itin liesas sutrikęs vyras. Rusiškai kalbančių vaikinų triukšmingą kompaniją lydėjo ašarojančios motinos bei merginos su balionais.
Autobusą išlydėjo keturi policininkai ir vienas privačios saugos tarnybos darbuotojas. Šis priėjęs liepė nefotografuoti. Esą atminimui užtektų ir vienos nuotraukos, nereikia spragsėti tiek daug.
Beveik dvi paras trunkančią kelionę autobusu penkių knygų autorė pasirinko, kadangi šiuo metu turi daug laiko.
Ji nutarė simboliškai vykti tais keliais, kuriais prieš dešimt metų į Angliją pajudėjo pirmieji emigrantai. Be to, autobusu buvo galima išsivežti daugiau bagažo.
Tikisi susirasti darbo
Didžiojoje Britanijoje rašytoja ieškos valytojos darbo. Jeigu nepavyks – siūlysis rūšiuoti produktus arba dirbti greito maisto užkandinėse. Ji turi lėšų gyventi dvi savaites ir per tą laiką tikisi įsikurti.
Z.Čepaitė tikisi, kad Londone greičiausiai bus lengviau nei prieš tris dešimtmečius iš Žemaitijos, Kazbarynų kaimo, atvykus studijuoti į Vilnių.
Išvykdama rašytoja aiškino ne bėganti iš Lietuvos, o ieškanti naujų įspūdžių ir naujų žmonių.
Tai man padės apsispręsti, kaip gyventi toliau.
Nusivylė perkama politika
– Ar tai nėra žaidimas, kai turtuoliai už didelius pinigus nuleidžiami parašiutu negyvenamose teritorijose ir bando išgyventi? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo Z.Čepaitės.
– Jei turėčiau pinigų, tikrai niekur nevažiuočiau tikrinti savo sugebėjimų išgyventi, o sėdėčiau Lietuvoje ir rašyčiau romaną, kurio siužetą jau esu sugalvojusi.
– Ar Lietuvoje nepavyko rasti jokio darbo?
– Esu užklaususi poroje vietų ir užsiminusi, kad galėčiau pasiūlyti savo projektų, bet nepastebėjau jokio susidomėjimo.
– Gal jus bijoma priimti į darbą todėl, kad viešai pareiškėte apie nepasitikėjimą buvusiu kultūros ministru Vladimiru Prudnikovu?
– Gali būti. Bet negi Lietuvoje nėra nė vieno padoraus žmogaus, kuris nieko neslėptų? Jei esi politiko patarėjas – dirbi su juo bendrą darbą. Bet nesi tam, kad pridengtum melus ar korupciją.
Todėl išstojau ir iš Darbo partijos.
– Ar nusivylėte politika?
– Nusivyliau ne politika, o dabar vykstančiais politiniais procesais. Daugumos partijų viršūnėlę sudaro keli žmonės, atnešantys didelius pinigus.
Jie aplink save sutelkia keletą tūkstančių žmonių, tampančių partijos pasyvu: kai reikia – pasėdi, pabalsuoja, padalija lapelius.
Visi šiuo metu iškylantys skandaliukai – dėl pinigų, kuriuos politikai įvairiais būdais ima iš verslo atstovų ne sau, o partijai.
Darbo partija čia nieko nauja neišrado, tik visus iki tol vykusius procesus sukonkretino ir griežtai nustatė sumas.
Bendraudama su žmonėmis patyriau, kad šioje partijoje vieta rinkimų į Seimą sąrašo pirmame dvidešimtuke „kainavo” 300 tūkstančių litų. Tai – lėšos, kurias reikėjo gauti iš rėmėjų.
Juk nesu tokia kvaila, kad reikėjo mane įrašyti 80-tą rinkimų į Seimą sąraše. Tiesiog neturėjau pinigų.
Beje, niekas nežino, kiek žmonių išstojo iš Darbo partijos, nes išstojimas niekaip neapibrėžtas.
Taip pat nežinia, nuo kurio momento nebesi partijos narys.
Negavau jokio patvirtinimo, kad nebesu partijos narė, o mano pažįstama net gavo kvietimą į Darbo partijos suvažiavimą, nors seniausiai yra parašiusi prašymą išbraukti iš partijos narių.
Iš teoretikės – į praktikes
Būdama ministro patarėja Z.Čepaitė buvo įtraukta į ekspertų darbo grupę, kuriančią Lietuvos valstybės strategiją dėl lietuvių emigracijos.
Ekspertai posėdžiavo kas mėnesį, ir Z.Čepaitė įsitikino, kad emigracija Lietuvoje tampa politikavimo įrankiu, jokie reikšmingi sprendimai nepriimami.
Todėl Londone rašytoja žada apie emigrantų problemas sužinoti kuo daugiau bendraudama su ten įsikūrusiais lietuviais. Ji ketina aiškintis, kokie įstatymai ir sprendimai Lietuvoje palengvintų jų padėtį, o gal net paskatintų apsisprendimą grįžti. Išsiaiškinusi ji patars ir padės išeiviams to siekti.
Z.Čepaitė neatmeta, kad Didžiojoje Britanijoje galėtų įsitraukti ir į lietuviškų partijų veiklą, bet su viena sąlyga: Lietuvoje turi būti pataisytas partijų finansavimo įstatymas.
Skambios pavardės nereikia
Daugelyje žinynų Z.Čepaitė yra pristatoma kaip viena pirmųjų Lietuvos feminisčių. Ji sugalvojo ir žodį „priekabiavimas”, pirmoji prabilo apie šį reiškinį prieš dvylika metų.
Vėliau propagavo moterų pavardes be priesagų. Tačiau emigruodama moteris nutarė nekeisti savo pavardės ir likti Čepaite, o ne Čepe, nors anglams taip ir būtų patogiau ištarti.
„Valytojai skambios pavardės nereikia, o aš su pavarde suaugau”, – sakė rašytoja.