Palangos savivaldybė vėl atsidūrė Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnų akiratyje.
Prieš devynerius metus trylika kariškiams priklausiusių Palangos savivaldybei perduotų avarinės būklės pastatų Nemirsetoje dingo nežinion.
Tiesa, išskyrus du objektus, aplink kuriuos vis dėlto buvo suformuoti žemės sklypai ir atliktos įteisinimo procedūros. Viename – kurorto Savivaldybės vardu, o kitas siejamas su laikinai Palangos savivaldybės administracijos vadovo pareigas einančiu Laimučiu Kondrotu.
Skandalinga istorija dėl iš valstybės saugomo Pajūrio regioninio parko išgaravusio Palangos savivaldybės turto, kurio vertė šiandien gali siekti apie šimtą milijonų litų, iškilo po to, kai apie tariamus žodinius susitarimus su kurorto Savivaldybės atstovais prabilo tuo metu esą pradėtų regzti machinacijų derliaus dalies negavęs verslininkas.
Niekada neturėjo?
Ir STT, ir Seimo kontrolierė Zita Zamžickienė tyrimą dėl Nemirsetos kraštovaizdžio draustinyje galimai neteisėtos Palangos valdžios veiklos pradėjo reaguodama į verslininko Antano Baranausko skundą.
Pastarasis ėmė skųstis iš kurorto Savivaldybės negavęs leidimo jo vadovaujamai bendrovei „Druvenė” užbaigti prieš septynerius metus Nemirsetoje pradėtų negyvenamų pastatų griovimo darbų. Tuomet dėl susidariusių aplinkybių bendrovė nespėjo išgabenti visų statybinių šiukšlių.
Savivaldybės atstovai atsirašinėja, jog tokio leidimo išduoti negali, nes minėti objektai jai nepriklauso ir niekada nebuvo Savivaldybės balanse. Tokį atsakymą raštu A. Baranauskui pateikė Palangos Savivaldybės administracijos Turto skyriaus vedėja Zoja Strikaitienė (beje, nuo vakar iš Administracijos direktoriaus pareigų atleistas Rolandas Rumšas bendrovės „Druvenė” ketinimams neprieštaravo).
Tačiau verslininko turimi dokumentai byloja ką kita. Maža to, UAB „Druvenė” direktorius „Vakarų ekspresui” atvirai pasakojo apie neva suplanuotą kariškiams priklausiusio turto pasidalijimą.
Turi įrodymų
A. Baranauskas, kitaip nei Palangos savivaldybė, turi ir neslepia dokumentų, patvirtinančių, kad 1998 metų balandžio 23 d. tuometinės kurorto Valdybos sprendimu buvo pasirašyta statybos rangos sutartis tarp Palangos savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir verslo skyriaus bei A. Baranausko vadovaujamos UAB „Druvenės”. 2000 m. birželį pasirašomas ir papildomas susitarimas, pagal kurį bendrovė įsipareigojo nugriauti vienuolika iš trylikos karinei daliai Nr. 42283 Nemirsetoje priklausiusių pastatų.
Minėtus pastatus – štabą, arbatinę, bendrabutį, pirtį, mokamąjį korpusą, katilinę su prausykla, valgyklą su virtuve ir katiline, karininkų valgyklą, komandinį štabą ir keturias kareivines – 1996 metų sausį pasirašytu raštu kurorto Savivaldybei perdavė kariškiai.
Tuometinio Palangos mero J. Šatkausko pasirašytame priėmimo-perdavimo akte sakoma, jog kurorto Savivaldybės Vietinio ūkio skyrius priėmė 7-ajam dragūnų pamario gynybos batalionui priklausiusius negyvenamus pastatus ir statinius, esančius Nemirsetoje, į vakarus nuo plento Klaipėda-Palanga.
Nors seni pastatai paprastai griaunami išraunant pamatus, pasak A. Baranausko, žodžiu sutarta statinius griauti tik iki pamatų ir neliesti keliasdešimt metrų nuo jūros esančios buvusios karininkų pirties bei komandinio punkto. Esą ten naujasis savininkas – Palangos savivaldybė – planavo įkurti su Pajūrio regioninio parko paskirtimi nesusijusį narkomanų reabilitacijos centrą.
„Derlingi” hektarai
A. Baranausko teigimu, jo bendrovėje dirbantiems žmonės atlikus numatytus griovimo darbus ir pridavus dokumentus dėl atliktų darbų septyniuose objektuose, rangos sutartį pasirašiusi antroji pusė panoro pakeisti žodinio susitarimo sąlygas.
„Pasirašydami sutartį dėl griovimo iki pamatų darbų, buvome susitarę, kad 10 iš trylikos objektų atiteks man, o tris tarpusavyje pasidalins Savivaldybės atstovai. Tačiau vėliau jie pakeitė planus ir pareikalavo ne trijų, o jau dešimties, – „Vakarų ekspresui” pasakojo „Druvenės” direktorius A. Baranauskas. – Kadangi nesutikau, man buvo pasakyta, kad nebegausiu ne tik to, kas pažadėta, bet ir bus sustabdytas pinigų už atliktus darbus pervedimas. Todėl 2000-ųjų vasarą mano bendrovę turėję pasiekti pinigai – per šešiolika tūkstančių litų – sąskaitoje atsidūrė pavėluota – tik 2001 m. pradžioje. Dėl šios priežasties neturėdamas iš ko sumokėti žmonėms atlyginimų, buvau priverstas nutraukti darbo sutartis ir sustabdyti savo bendrovės veiklą. Nors pastatų griovimo darbai ir buvo atnaujinti 2000 m. birželį pasirašyta papildoma sutartimi, o pinigus turėjo pervesti ne Savivaldybė, o parko vadovybė.”
A. Baranauskas sako esąs tikras, kad iš Savivaldybės savanaudžių draugo jis virto priešu ne tik dėl nenoro atiduoti pastariesiems didesnę gardaus pyrago, kurio vertė šiandien gali siekti milijonus litų, kąsnį.
Anot jo, trylika pastatų, esančių Pajūrio regioniniame parke, visai šalia jūros, užima dešimties hektarų plotą. Šiuo metu, kai vieno aro žemės rinkos kaina siekia šimtą tūkstančių litų, už žemę, kurioje stovėjo kariškių pastatai, galima susižerti šimtą milijonų litų. Dar apie 8-10 milijonų litų ar daugiau papildomų pajamų atneštų suformuotuose žemės sklypuose pardavus pastatytus naujus pastatus.
Siūlė dalintis
Dėl pinigų stygiaus dar 1998 metais pradėtus, bet nebaigtus darbus Nemirsetoje A. Baranausko bendrovė „Druvenė”, pavasarį atnaujinusi veiklą, panoro užbaigti ir likviduoti likusias statybines atliekas dar šiemet. Tačiau verslininkui apsilankius pas Palangos miesto vadovybę, jam neva buvo leista suprasti, kad į Nemirsetą jis daugiau kojos neįkels.
Galima spėti, kad tuo metu pajudėjęs traukinys, turintis garantuoti jo keleiviams milžiniškas pajamas iš galimai neteisėtos veiklos, nesustojo: pagal sutartį su bendrove „Druvenė” žodiniu susitarimu neliečiamais turėję likti du pastatai vis dėlto pradedami griauti.
Skunde STT Klaipėdos skyriaus viršininkui Leonui Keniausiui verslininkas rašo, kad dar 1999 metų pabaigoje Pajūrio regioninio parko direkcijos vadovo A. Urbio leidimu karininkų pirties griovimo darbus pradeda vykdyti V. Garjonio personalinė įmonė. Apie tai sužinojęs A. Baranauskas nusprendė nebesilaikyti aptartų sąlygų ir pradėjo griauti komandinį punktą. Abu objektai taip ir liko iki galo nesutvarkyti, kol šių metų balandžio mėnesį, anot A. Baranausko, komandinį punktą imta griauti toliau.
Tuo tarpu A. Baranauską kurorto valdžia neva paskelbia Palangoje „persona non grata”. „Už tai, kad pamirščiau Nemirsetą, siūlyta man naują automobilį nupirkti. Kai atsisakiau, birželio 29-ąją Palangoje atsidariau kavinę „Antano stebuklai” ir per savaitę sulaukiau dvylikos įvairių instancijų patikrinimų”,- pasakojo apie galimą susidorojimą galvojantis A. Baranauskas.
Verslininkas sako, kad jam esą buvo tiesiama ir pagalbos ranka: vienas Palangos miesto tarybos Ekonomikos bei finansų komiteto narys siūlė A. Baranauskui pagalbą gaunant tą nelemtą leidimą darbams užbaigti. Tačiau verslininko atsakymas vėl buvęs neigiamas, nes už tokią protekciją pagalbos siūlytojas paprašė pervesti į jo partijos sąskaitą dešimt procentų nuo 980 tūkstančių litų sumos. Būtent tiek verslininkui iš Valstybinio gamtos apsaugos fondo pagal Pajūrio regioninio parko tvarkymo programą buvusių karinių pastatų pamatams išrauti turėtų skirti Aplinkos ministerija.
Priklauso valdininko dukrai
A. Baranauskas sako, kad dar kartą net nebandyti veltis į nešvarius sandėrius su kurorto valdininkais ir politikais jis nenori.
Šių metų balandžio mėnesį A. Baranauskas kreipėsi į Valstybės saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos ir Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentą, prašydamas skirti pinigų statybinių atliekų Nemirsetoje sutvarkymui ir išvežimui. Pinigus žadama skirti pagal Aplinkos apsaugos rėmimo programą.
Kadangi bendrovė „Druvenė” įsipareigojo Palangos savivaldybei buvusius karinius pastatus Nemirsetoje nugriauti neatlyginamai, o sutartį dėl finansavimo 2000 metais buvo pasirašiusi su Pajūrio regioninio parko direkcija, Aplinkos ministerija jam liko skolinga per 41 tūkstantį litų už statybinio laužo pašalinimą penkių nugriautų pastatų vietoje.
Beje, A. Baranauskas kupinas ryžto sykiu nugriauti gyvenamąjį namą, išdygusį kareivinių, naudotų dujokaukėms sandėliuoti, vietoje. Verslininkas įtaria, kad ši statyba, kaip ir greta pastatyti dar keturi pastatai, yra nelegali. O didelis žemės sklypas, kuriame stovi statiniai, neva iki šiol neįteisintas arba dokumentai sutvarkyti apgaulės būdu.
„Tačiau niekam iš Palangos valdžios atstovų tai neįdomu. Net šių pastatų link vedančio kelio pradžioje specialiai pastatytas automobilių eismą draudžiantis ženklas, kad pašaliniai nosies ten nekaišiotų. Ar galėtų būti kitaip, kai ten šeimininkauja pats Laimutis Kondrotas?” – retoriškai klausė A. Baranauskas.
Pats L. Kondrotas, laikinai tapęs Palangos savivaldybės Administracijos direktoriumi, išgirdęs apie verslininko ketinimus, netvardė emocijų ir teigė tokiu atveju užtampysiąs jį po teismus ar net įgrūsiąs į kalėjimą.
Valdininkas neneigė, kad yra susijęs su Klaipėdos plente 1a numeriu pažymėtuoju pastatu, mat jį yra nusipirkusi Vilniuje gyvenanti jo dukra. Tačiau negalėjo suprasti, apie kokį buvusį dujokaukių sandėlį verslininkas A. Baranauskas kalbėjo.
L. Kondrotas, lyg laukęs žurnalistų vizito, iš stalčiaus netruko ištraukti dokumentus, įrodančius, kad 1998 m. lapkričio 12-ąją jo dukra nekilnojamąjį turtą nusipirko iš palangiškio Alfonso Bleizgio, kuriam buvo atkurtos teisės į šį objektą. Šiuo metu dalis privačios namų valdos, kurioje stovi penki pastatai, priklauso ne tik L. Kondroto dukrai, bet ir neįvardytiems kauniečiams. Tačiau paklaustas, už kiek dukra pirko žemės sklypą ir už kiek jo dalį pardavė, L. Kondrotas atkirto: „Ne jūsų reikalas”.
Pasirūpino tik vienu sklypu
„Vakarų ekspresas” L. Kondroto kartu klausė, kur gi galėjo dingti 1996 metais Savivaldybei perduoti trylika kariškių negyvenamų pastatų? Juk jie turėjo būti visiškai nugriauti, apie juos suformuoti žemės sklypai, o duomenys pateikti Registrų centrui.
L. Kondrotas tik pakartojo jau girdėtą sakinį, kad kariniam daliniui priklausę statiniai Nemirsetoje nėra kurorto Savivaldybės balanse. Ar taip atsitiko netyčia, ar tai specialiai suplanuotas veiksmų planas siekiant neteisėtai pasipelnyti, taip ir liko neaišku. Juolab kad valdininkas pareiškė, esą Palangos savivaldybė sieks minėtus objektus įsiteisinti artimiausiu metu.
Paklaustas, ar tiesa, kad praėjusių metų lapkričio mėnesį Palangos savivaldybės vardu buvo suformuotas žemės sklypas aplink šalia jūros paliktus buvusios kariškių pirties pamatus, L. Kondrotas atsakė teigiamai. Tačiau griežtai neigė, kad šio gardaus kąsnelio panoro vienas iš Palangos šeimininkų.
Beje, įdomu, kaip kurorto valdžia galėjo suformuoti žemės sklypą, jeigu kariškių perduotų pastatų nėra jos balanse ir jie Savivaldybei nepriklauso?
Rūta Baškytė, Valstybės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė, sako, kad kol kas šioje skandalingoje istorijoje tebėra daug klaustukų. Nepaisant to, kad Pajūrio regioninio parko teritorijoje jau užfiksuota labai daug pažeidimų, įtikima, jog artimiausiu metu juodasis sąrašas pasipildys naujais įrašais.
R. Baškytė neabejojo, kad atsakomybę už nežinia kur išgaravusius Palangos savivaldybei perduotus pastatus, kurie turėjo būti likviduoti, tačiau buvo palikti jų pamatai, teks atsakyti kurorto valdžiai.
„Būtent Palangos savivaldybės kompetencijoje buvo šio turto likimo ir teisėto, pabrėžiu dar kartą, – teisėto panaudojimo klausimų sprendimas. Apskritai kalbant, visa ši istorija bus labai įdomi visoms teisėsaugos institucijoms”, – „Vakarų ekspresui” sakė R. Baškytė.
Tuo metu STT Klaipėdos skyrius, gavęs Palangos verslininko skundą prieš keturis mėnesius, dar negali komentuoti įtartinos situacijos, susidariusios Pajūrio regioniniame parke, iš esmės. Mat Klaipėdos apskrities viršininko administracijai pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą ir pateikti jo rezultatus pareigūnams.
Tačiau „Vakarų ekspreso” duomenimis, netrukus gali kristi ne vieno valdininko galva. Priešingu atveju Palangos savivaldybėje, ko gero, bus įgyvendintas scenarijus, taikomas ypatingais atvejais, kai visa atsakomybės našta dėl klaidų ar neteisėtos veiklos užkariama vienai aukai.
Natalija Mogučaja
„Vakarų ekspresas”