Tai lietuviško gėlių darželio būtinasis rudens atributas, mėgstama gėlė, sušvytinti vėstant orams, vystant gamtai. Kažkada Maironis, apsuptas Šveicarijos grožybių, mintimis lėkė į kraštą, kur „raudonmargę kreipia kepurę jurginų pulkai”.
Vilniaus universiteto Botanikos sode – jų metas. Rutuliniai, pomponiniai, kaktusiniai, chrizanteminiai, apykakliniai, žemaūgiai tuščiaviduriai – žydi ištisos kolonijos. Janina Pakulienė iš gėlininkystės skyriaus sako, kad sode jų apie 350 veislių. Iš jų apie 150 – lietuviškos kilmės. O iš pastarųjų bene 130 – išvestos panevėžiečio Algirdo Gražio, aistringo jurginų gerbėjo. Šias gėles jis kolekcionuoja ir selekcionuoja jau 25 metus. Pati pirmoji jo išvesta jurginų veislė gavo „Pirmoko” vardą.
Pasak selekcininko, naujos veislės jurginas turi turėti gražios formos ir gražios spalvos žiedus. Žodžiu, turi būti gražus! Ir ilgai laikytis nuskintas.
Ruduo vis smarkiau įsiūbuos savo šaltus varpus. Ims skaudžiai kandžiotis šalnos ir lyg į eterį išgaruos jurginų grožis – išdidūs puikuoliai taps sušlepusiais stagarais. Užtat jų šakniagumbiai tvarkingai išsirikiuos rūsiuose, sandėliukuose ir prietemoje sapnuos būsimą likimą – ilgą karštą vasarą ir rudenį, auksinį savo triumfo metą.