Šildymo kainų prognozės sujaudino ne tik eilinius piliečius, bet ir aukščiausius šalies pareigūnus.
Lietuvos savivaldybių asociacija ir net Vyriausybės vadovas sukritikavo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos kainų skaičiavimo metodiką ir paskelbė, kad ieškos sprendimo, kaip palengvinti centralizuoto šildymo paslauga besinaudojančių gyventojų mokesčių naštą. Tačiau komisijos nariai atmeta premjero kritiką.
Valstybinės Kainų ir energetikos kontrolės komisijos narys Valdas Lukoševičius teigia, jog pagal ekonomikos dėsnius šilumos kainų didėjimas – neišvengiamas.
Kokia situacija dėl naujų šilumos kainų patvirtinimo Lietuvos savivaldybėse, ar komisija ketina peržiūrėti vertinimo kriterijus ir keisti kainų skaičiavimo metodiką?
Kol kas jokių pokyčių neplanuojame. Nes dar kartą patikrinus garsiai žiniasklaidoje nuskambėjusius kai kurių savivaldybių protestus, matome, kad nėra jokio pagrindo tas kainas kaip nors perskaičiuoti. Skaičiai yra skaičiai, jie byloja apie ekonomiškai pagrįstą kainą ir jokiais perskaičiavimais realybės nepakeisi. Tik savivaldybės, matydamos tą realią padėtį, gali pakeisti šilumos kainą naudodamos papildomas priemones – lengvatas įmonėms atleidžiant jas nuo mokesčių, įsiskolinimų ar dotuojant. Tai yra mechanizmai, kurie švelnina energijos brangimo pasekmes.
Mūsų kainų skaičiavimo metodikoje nėra numatyta tokio rezervo, kuris leistų energetikams naudoti kažkokius vidinius resursus. Priešingai – pagal dabartinę metodiką šilumos tiekimo įmonėms dar užkrauti nuostoliai, kuriuos jos turi prisiimti be papildomų pajamų. Nemanau, kad prezidentas ar dar kas nors galėtų pakeisti kainų skaičiavimo tvarką.
Premjeras Gediminas Kirkilas stojo ginti savivaldybių asociacijos pozicijos. Kokie būtų Jūsų argumentai atsakant į Vyriausybės vadovo kritiką?
Pirmas dalykas – jis yra politikas, ir galbūt jam rūpi artėjantys rinkimai, rūpi gyventojų nepasitenkinimas didėjančiomis išlaidomis už šilumą. Tai yra suprantama. Kitas dalykas, kad jis išklausė tik savivaldybių atstovus, kurie, žinoma, nepatenkinti didėjančia šilumos kaina, nes tai erzina rinkėjus ir mažina jų populiarumą. Premjeras nebuvo susipažinęs nei su kainų skaičiavimo metodika, nei su ekonominėmis kainų kėlimo priežastimis. Dabar mūsų komisija Vyriausybei ruošia medžiagą, skaičiavimo metodikos aspektais jau domėjosi ir Vyriausybės patarėjai. Aš neabejoju, kad susipažinę su faktais ir skaičiais jie ir premjeras pakeis nuomonę.
Stebina ir tai, kad šių metų pradžioje, padidėjus perkamų dujų kainoms, ekonomistai ne kartą įspėjo, jog kurui brangstant net 60 procentų kainos už centralizuotai tiekiamą šilumą Lietuvos vartotojams gali didėti iki 30 procentų. Tačiau Vyriausybė visiškai nereagavo į ekonomistų įspėjimus ir problemos sprendimo nebuvo ieškota.
Šilumos kainos didinimo priešininkai pasitelkia pelningumo kriterijų. Kokie yra Lietuvos energetikų pelnai?
Energetikų „popierinis” pelningumas yra nuo 3 iki 6 procentų, o realus – nuo 1 iki 3 procentų. Ir tai su išlygomis, nes dauguma – du trečdaliai – Lietuvos šilumos gamybos įmonių dirba nuostolingai. Maža to, iš savo pelno šilumininkai dar turi dengti palūkanas bankams už paskolas šilumos ūkio renovacijai. Todėl vidinių rezervų kompensuoti kainos brangimui nėra, išskyrus gal tik „Vilniaus energiją”, kuri uždirba didesnį pelną. Visos kitos įmonės yra labai prastoje ekonominėje situacijoje.
Rusijos dujų tiekėjai paskelbė, jog 2007 metais vėl didins parduodamų dujų kainą Lietuvai. Ar šis faktas kaip nors lems Kainų ir energetikos kontrolės komisijos darbą?
Jeigu kuro kaina didėja, atitinkamai turi brangti ir šiluma. Ar viena komisija bus, ar kita, vieni nariai, ar kiti – šito neišvengsime. Jeigu nustatomos ekonomiškai pagrįstos kainos, jos turi būti subalansuotos. Kitas dalykas yra politinės arba socialinės kainos. Tačiau tuomet turi būti kiti įstatymai, kitos metodikos, kad nereikalautume energetikos įmonių iš savo lėšų atnaujinti ūkį, pirkti kurą ir taip toliau. Tuomet tam turėtų būti naudojami specialūs fondai, gal valstybės biudžeto lėšos, bet šiandien Lietuvos energetikos sektoriuje tokios sistemos nėra. Ir jeigu brangs kuras, neišvengiamai brangs ir šiluma.
Kokį šio kainų skandalo finalą Jūs prognozuojate?
Aš manau, kad po diskusijų visuose lygiuose kainos bus paliktos tos pačios, kaip ir nustatė mūsų komisija, bet bus surasti kompensavimo ir socialinės paramos mechanizmai. Puikiai visi suprantame, kad kai kuriose savivaldybėse mokant per 20 centų už kilovatvalandę, dujų deginimas darosi nepatrauklus ir jau kyla pagunda šildymui naudoti elektrą – kainos beveik susilygina. Tačiau toks mąstymas gali turėti labai skaudžias pasekmes. Daugiabučiams vietoj centralizuoto šildymo ėmus naudoti elektros energiją bus perkrautos elektros linijos, tų namų instaliacija tokiems galingumams nepritaikyta, o savivaldybėms nesuvaldžius šių procesų, pasekmės gali būti katastrofiškos. Todėl šilumos kainą kai kur iš tiesų reikia amortizuoti. Tačiau tam reikia politinių sprendimų. Ekonominių priemonių čia jau neužtenka – nėra energetikų įmonėse tokių lėšų, kad būtų galima kompensuoti kuro brangimą.