Rugsėjis. Bobų vasaros pradžia…

Šešiolika personalinių parodų, šešios prozos bei poezijos knygos – toks dvidešimties metų kūrybinės veiklos sukaktį mininčios Klevos Kazlauskaitės-Verbickienės kūrybos kraitis. Šią sukaktį menininkė palydėjo nauja tekstilės darbų paroda „Siūlai ir voratinkliai”, atidaryta Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje.

Atokiame Gudelių kaime gyvenančios kūrėjos marijampoliečiams pristatyti nereikia. Ji puikiai žinoma kaip Raganų klubo, literatų klubo „Sietynas”, pagyvenusių žmonių bendrijos „Bočiai” Marijampolės skyriaus įkūrėja, televizijos konkurso „Lietuvos kaimo spindulys 2005” laureatė. Verbickienė neslepia, kad gražiausias metas jai – bobų vasara. Ne dėl kokių nors niekada nesibaigiančių darbų kaimo moteriai, o dėl šių metų laiko nepaprastos auros, kai gali eiti gatve ar keliuku, spardyti po kojomis pasipynusius rustelėjusius kaštonus ir nieko negalvoti…

„O tas ruduo tada atrodė išvarys iš proto / Ir bobų vasara kvatojosi aukštai virš debesų. / O mes abu bučiavomės už sodo / Ir niekas neskaičiavo mūsų bučinių… / Kvatokis, bobų vasara, kvatokis / Ir nešk lapus pageltusius toli virš debesų. / Aš vis dar laukiu jo – nėra su kuo bučiuotis, / Aš pasiilgau meilės lūpų ir šiltų delnų”, – prisipažino menininkė, pristatydama marijampoliečiams naują parodą, kuriai parinko bene labiausiai prie širdies esančius kūrinius – gobelenus. Nors per kūrybinį dešimtmetį yra užsiiminėjusi ne tik tekstile. Ir tapė ne vien ant popieriaus ar drobės, bet ir ant lentų bei skiedrų, iš medžio šaknų drožė velnius bei raganas.

„O, piešti aš pradėjau labai seniai. Dar vaikystėje. Po vasaros lietaus taip gražiai būdavo nulygintas lauko keliukas, kad man atstodavo popieriaus lapą. Paimdavau nedidelę lazdelę ir ant to sulyto keliuko atsirasdavo medžiai, žąsys ir viskas, kas tik man šaudavo į galvą”, – taip šiandien kelio pradžią prisimena menininkė Verbickienė. Tiesa, savo darbus ji tebevadina „menas iš kaimo krūmų”. Mat, nepaisant vis didėjančio pripažinimo, niekur kitur keltis gyventi iš savo nuošalaus kaimo kol kas neketina.

Kaimo šviesuole praminta moteris neslepia, kad kūrybai tenka skirti didžiąją dalį savo laiko, pamirštant sukiotis virtuvėje prie didžkukulių, bulvinių blynų ar kitų daug darbo reikalaujančių gaminių, o runkeliams ar morkoms skirtus plotus užželdinti veja. „Svarbiausia negalvoti apie kaimyno pinigus ar kaimynės sijoną, tuomet ir kūrybai laiko lieka, ir mintys pilasi tarsi iš gausybės rago. Būtinai reikia džiaugtis gyvenimu, gyventi tiesiog dabar. Turim aplinką vertinti tokią, kokia yra, ir žmones mylėti ne už tai, ką jie sako, o už tai, kad jie yra. Visi mes ateiname ir išeiname… Kiekvieną vakarą kažkam dėkoju už kiekvieną nugyventą dieną, nes rytdienos gali ir nebūti”, – filosofavo menininkė, pristatydama naujus savo darbus – dešimt didelių gobelenų. Juokais kūrėja minėjo, kad jais galima ne tik sienas puošti, bet ir panaudoti pagal kitą paskirtį vėsiais bobų vasaros vakarais.

Kūrėja minėjo po parodos savo darbų vežtis į namus neketinanti – juos žada išdovanoti. Iš visų per porą dešimtmečių sukurtų darbų jai namie likę vos keletas, visi kiti – ne parduoti, bet dovanoti.

Kol marijampoliečiai dairosi į naujus Verbickienės kūrinius, ji vis nenuleidžia rankų ir pavasarį miestelėnus žada pakviesti į naują parodą. Tąkart bus labiau panašu į spektaklį, per kurį menininkė žada pristatyti paltų kolekciją. „Tai nebus visiems įprasti paltai. Tačiau kokie – nesakysiu, nė neklauskite”, – slapukavo Verbickienė.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.