Nacionalinis dramos teatras (NDT) pristato 67-ąjį sezoną – jį pradeda režisieriaus Gyčio Padegimo režisuota premjera „Vieno tėvo vaikai”
Pirma teatro sezono premjera – Gyčio Padegimo spektaklis pagal dramaturgo Juozo Glinskio tragikomediją „Vieno tėvo vaikai” – bus rodoma rugsėjo 15 ir 16 dienomis. Tačiau kol kas įėjęs į Nacionalinio dramos teatro fojė žmogus, ne kartą čia lankęsis, netenka amo: po savaitės jau sezono pradžia, o čia dar viskas išgriauta, padengta dulkėtais uždangalais ir daug kur žiojėja nebaigtos tvarkyti erdvės. Vis dėlto per repeticijų pauzę įžengęs į apytamsę sceną pajunti, kaip sielon dvelkteli nepakitęs, nepakartojamas užkulisių jaukumas, kurį praturtina naujas – bičių korių – aromatas. Mat teatro premjeros – Glinskio pjesės „Vieno tėvo vaikai” – dekoracija (dailininkė Birutė Ukrinaitė) pagaminta iš tikrų bičių korių. Teatras pakvipo aviliu…
Optimistinė kelionė
Pjesė „Vieno tėvo vaikai” buvo apdovanota per 2000 metų dramaturgijos konkursą ir NDT archyvuose laukė savo valandos penkerius metus, kol ją sumąstė režisuoti Padegimas. Beje, pastarasis jo pastatymas NDT taip pat buvo prieš penkmetį (Vandos Juknaitės „Formulė”). „Vieno tėvo vaikai” – jau 86-as režisūrinis Padegimo darbas. Režisierius prisiminė, kad Glinskis buvo tas žmogus, kuris kadaise, dirbdamas nepilnamečių kolonijos mokytoju, jaunųjų literatų vasaros stovykloje slapta skaitė vaikams uždraustą Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita”. Jau tuomet buvo pastatyti du garsūs spektakliai pagal Glinskio pjeses – „Grasos namai” ir „Kingas” (abu Kauno dramos teatre). Turėjo prabėgti beveik keturi dešimtmečiai, kad Padegimas vėl susidurtų su Glinskiu, tik šįsyk statydamas jo pjesę.
„Vieno tėvo vaikai”, anot dramaturgo, yra tragikomedija. Tai liūdnas ir ironiškas, kartais komiškas ir groteskiškas pasakojimas apie pokario Lietuvos kaimo žmonių išgyvenimus istorijos vingių verpetuose. Apie tai, kaip jie visuomet sugebėdavo patirti džiaugsmą, nors gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškos, kita vertus, apie „skystantį lietuvių identitetą”. Pirmos dvi spektaklio dalys pasakoja apie pokario Lietuvą ano amžiaus penktąjį ir šeštąjį dešimtmečiais, trečioje dalyje išvysime jau nepriklausomą Lietuvą.
Personažai ir atlikėjai
Neblogai būsimą spektaklį (scenografė Birutė Ukrinaitė, kompozitorius Bronius Kutavičius) charakterizuoja personažų ir aktorių sąrašas: čia pamatysime teatro veteranus Regimantą Adomaitį ir Vaivą Mainelytę (Telesporas ir Felimonija Žemgirdai), taip pat Algimantą Bružą arba jį dubliuojantį Vytautą Dumšaitį (Žemgirdo tėvas); iš brandžių NDT žvaigždžių pasirodys Evaldas Jaras (Danielius D.), Šarūnas Puidokas (Boleslovas Žebrukas), Džiugas Siaurusaitis (Bubulis), Vesta Grabštaitė (Kunigunda), Vitalija Mockevičiūtė (Rozalija), Vaidotas Martinaitis su Marijumi Jampolskiu (Čiudakas ir Mudakas) bei kiti. Vaidins ir teatro direktoriaus pavaduotojas, buvęs Seimo narys, Rokiškio teatro bei jo festivalio direktorius Jonas Korenka (stribas Karklinis).
Beje, Korenka NDT scenoje jau antrus metus rengia Lietuvos teatrų festivalį, kurį finansuoti jam padeda nerūdijantys politiniai ryšiai. Lapkričio mėnesį dešimt šalies teatrų rodys naujausius šio ir praėjusio sezono spektaklius.
Po skraiste
Naująjį sezoną Nacionalinio dramos teatro scenoje pjesės ir statytojai išsirikiavo tokia tvarka: aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis repetuoja Tankredo Dorsto pjesę „Aš, Fojerbachas”. Vytautas V.Landsbergis režisuoja paties parašytą „Bunkerį”. Eimuntas Nekrošius žada parodyti Johanno Wolfgango Goethe’s „Faustą”. Iki šiol negirdėta režisierė iš Kroatijos Ivica Buljan ketina statyti niekam nežinomą čeko Miroslavo Krležos pjesę „Ponai Glembajevai”. Pjesę iškalbingu pavadinimu „Seksualinės mūsų tėvų neurozės” (aut. Lukas Baerfussas) susigundė režisuoti Ramunė Kudzmanaitė. Sezoną vainikuos režisieriaus Rimo Tumino pastatymas, dėl kurio pavadinimo dar neapsispręsta.
Atskleisdamas 67-ojo sezono planus NDT generalinis direktorius ir meno vadovas Adolfas Večerskis nesyk pabrėžė, kad nuo šiol jo vadovaujamas teatras bendradarbiaus su kitais teatrais tik kooprodukcijos principu. Ką tai reiškia, direktorius nuodugniai neaiškino, dangstėsi komercinės paslapties skraiste. Bet, atrodo, skirtingi teatrai proporcingai prisiims pastatymų NDT scenoje išlaidas ir pasirengimo vargus, o kaip bus dėl pajamų ir jų paskirstymo, tegul sau lieka po skraiste.
Padegimas džiaugėsi, kad spektaklio „Vieno tėvo vaikai” dekoracijos buvo pagamintos labai operatyviai. Taip pat nekilo jokių problemų dėl aktorių, kurie anksčiau, anot režisieriaus, kaip žydo bitės skraidydavo kur papuola, po įvairias televizijas ir „chaltūras”. Dabar to NDT, regis, jau nebėra. Daug ką žadinantis ir žadantis avilio kvapas turi šansų įsismelkti ir į teatro gyvenseną. Pažymėtina tai, kad NDT pradeda sezoną mėnesiu anksčiau nei paprastai, ir anksčiausiai iš visų valstybinių dramos teatrų.