Žinia, grybai – vienintelis gamtos produktas, kuriuos reikėtų atsargiai rinktis maistui ne tik dėl galimybės apsinuodyti, bet ir dėl to, jog jie kaupia radioaktyviąsias medžiagas.
Tačiau, sako radiacinės saugos specialistai, baimintis dėl to labai nereikia. Mat kol kas nė viename šiemet tirtame bandinyje nenustatyta, kad radionuklidų kiekiai viršytų didžiausius leistinus lygius.
Grybų tarša radioaktyviuoju ceziu (Cs-137) nuo 1992 metų tiriama Radiacinės saugos centro (RCS) laboratorijoje Vilniuje. Šio centro Klaipėdos skyriaus, įsikūrusio Bijūnų g. 6, specialistai grybų bandinius renka Vakarų Lietuvos miškuose ir veža į Vilnių.
Šiemet grybų sezonas Klaipėdos krašte prasidėjo daug vėliau nei kitose Lietuvos vietose. Todėl pirmieji grybų bandiniai į laboratoriją bus išsiųsti tik rugsėjo viduryje.
Leidžiamų normų neviršija
RSC Klaipėdos skyriaus specialistai grybus laboratorijon pristato iš Neringos, Gargždų, Darbėnų, Švėkšnos, Šernų miškų. Čia surinktų grybų užterštumas radioaktyviuoju ceziu yra panašaus lygio ir net šiek tiek mažesnis už bendrą Respublikos vidurkį.
Šiuo metu Lietuvoje ir Europos Sąjungos šalyse didžiausias leistinas radioaktyviojo cezio lygis paruoštiems vartoti produktams yra 600 Bq/kg (bekerelių kilogramui).
Skyriaus vedėjos Irmos Zakarauskienės pateiktais duomenimis, vidutinis radioaktyviojo cezio aktyvumas pernai šviežiuose grybuose, surinktuose Klaipėdos, Palangos, Šilutės rajonų ir Neringos miškuose, buvo 43 Bq/kg.
Nė viename bandinyje dažniausiai vartojamų maistui grybų tarša radioaktyviuoju ceziu neviršijo leistinųjų normų.
Pakenkė Černobylio AE avarija
I. Zakarauskienė pasakojo, jog iki Černobylio atominės elektrinės avarijos daugumoje Lietuvos vietovių radioaktyvaus cezio savitasis aktyvumas keitėsi nuo 4 iki 8 Bq/kg (bekerelių kilogramui). Po Černobylio AE avarijos šio radionuklido kiekis grunte žymiai padidėjo.
„Pastebėtos net užterštumo „dėmės” – nuo kelių kvadratinių metrų iki kelių kvadratinių kilometrų dydžio”, – sakė specialistė.
Labiausiai radioaktyviuoju ceziu buvo užteršti pietiniai ir vakariniai Lietuvos rajonai, virš kurių praslinko radioaktyvūs debesys po avarijos Černobylyje.
Specialistė informavo, jog didžiausias radioaktyviojo cezio savitasis aktyvumas buvo rastas džiovintuose grybuose 1992 – 1993 metais. Nemaži cezio aktyvumo lygiai tuomet rasti pilkosiose meškutėse ir baravykinių šeimos grybuose.
Tačiau Lietuvos grybų tarša, palyginti su kitomis valstybėmis, nėra didelė. „Radioaktyvusis lietus aplenkė mūsų šalį, todėl dirvos tarša radionuklidais, pasklidusiais po avarijos minėtoje elektrinėje, Lietuvos teritorijoje yra mažsnė nei kitose Europos šalyse – Švedijoje, Suomijoje, Lenkijoje ar Vokietijoje, kurios nukentėjo labiau. Todėl ir grybai, surinkti Lietuvoje, yra palyginti švarūs. Įvežami iš labiau užterštų vietovių grybai yra tikrinami dėl juose esančių radionuklidų kiekių, todėl baimintis, kad „radioaktyvūs” grybai gali būti nusipirkti turguje, nereiktų”, – nuramino I. Zakarauskeinė.
Verdant tarša mažėja
Mažiausiai radioaktyviuosius cezio izotopus kaupia paprastasis kelmutis, ūmėdė garduolė, pumpotaukšliai, baravykai bei voveraitės. Daugiau juos „mėgsta” raukšlėtieji gudukai, meškutės.
Beje, tiek jauni, tiek seni grybai radioaktyviojo cezio sukaupia vienodai. Grybų kepurėlės užterštos apie 30 proc. daugiau negu kotai.
Beje, specialistė pažymėjo, jog paruoštų ir perdirbtų maisto produktų tarša radioaktyviomis medžiagomis yra daug mažesnė.
Pavyzdžiui, valant ir plaunant grybus radioaktyviojo cezio savitasis aktyvumas sumažėja 20 procentų, o juos išvirus ir nupylus vandenį, kuriame grybai virė, ši tarša sumažėja dar 40 procentų. Po pakartotinio virimo nupylus vandenį grybuose radioaktyviojo cezio cezio lieka dar mažiau.
„Cezio radionuklidų aktyvumai miško uogose yra kur kas mažesni už grybų ir sudaro leistinųjų lygių dešimtąsias dalis. Tirtų mėlynių ir spanguolių radioaktyvioji tarša nesiekė 20 Bq/kg”, – palygino specialistė.