Miesto veidas
Uostamiesčio Plytinės rajone tiksi uždelsto veikimo bomba. Kone šimtmetį menantis raudonų plytų kaminas svyra į vieną šoną, baigia perskilti pusiau, o pakilus stipresniam vėjui, plytgaliai nuo kamino skraido 50 metrų spinduliu.
„Tas kaminas manęs vos neužmušė. Reikia su juo kuo skubiau ką nors daryti, kol niekas nenukentėjo. Praėjusią žiemą stovėjau prie savo būdelės, gal už kokių 25 metrų nuo kamino. Tik bumbt prie kojos plyta. Gerai, kad ne ant galvos”, – pasakojo šalia kamino įsikūrusioje automobilių remonto įmonėje dirbantis klaipėdietis Kęstas.
Jis sakė dėl to kamino net apsidraudęs, o pakilus vėjui – po lauką su šalmu vaikštantis.
„Galėtų kelti vėliavas”
Plytinės rajone riogsantis raudonų plytų kaminas – seniausias Klaipėdos kaminų, statytas dar XIX a. pradžioje. Istorikai tikina, kad jis esąs vertingas istorinis reliktas ir norėtų, kad jis būtų išsaugotas.
„Juk būtų galima jį kam nors pritaikyti. Pavyzdžiui, kelti vėliavas arba leisti nuo jo šokinėti ekstremalams, prisirišusiems prie kojų gumą. Gal ten galėtų perėti gandrai, jei jiems nebūtų per aukštai”, – svarstė istorikas Dainius Elertas.
Kaminas priklausė Purmalių dvaro plytinei, kuri, istorikės Zitos Genienės žiniomis, istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1907 metų. Plytinės pastato nebeliko, jos buvimo vietą žymi tik senas kaminas.
„Žinoma, būtina įvertinti jo būklę, gal jis iš tiesų pavojingas. Bet, labai norint, viską galima išsaugoti – užkonservuoti daug lėšų nereikia”, – pasakojo D. Elertas.
Seniai turėjo nugriūti
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis specialistas Ramūnas Bartkus prisiminė prieš 30 metų, dar būdamas studentas, matavęs Plytinės kaminą ir jau tuomet buvo nustatyta, kad jis gali nugriūti bet kurią akimirką.
„Kol neužgrius kam nors ant galvos, niekas jam nieko nedarys”, – konstatavo R. Bartkus.
Šiurpą kaminas kelia ir Savivaldybės specialistams, tačiau paklausus, ar ruošiamasi su juo ką nors daryti, – visi tik gūžčioja pečiais.
„Tikrai pagaliau reikėtų apsispręsti. Jei saugoti, tai saugoti. Jei griauti, tai griauti. O tai sulauksime aukų”, – piktinosi Klaipėdos savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėja Rima Noreikienė.
Kas šeimininkas?
Deja, nuo tuščių žodžių kamino būklė negerėja.
Tačiau valdininkai aiškina nieko negalintys su kaminu daryti, nes iki šiol neaišku, kam jis priklauso.
Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūrios vyresnioji specialistė Marytė Džervienė, patikrinusi, ar Plytinės kaminas nėra įtrauktas į bešeimininkių statinių sąrašą, jo ten nerado.
„Žemė, ant kurios stovi kaminas, priklauso Klaipėdos miestui. Bet nebūtinai ant jos stovintis statinys irgi turi būti miesto nuosavybė. Patį plytinės pastatą įsigijęs savininkas kamino nepirko. Plytinę nusipirkusi bendrovė buvo likviduota. Dabar aiškinsimės, ar kaminas priklauso Klaipėdos savivaldybei, ar visai neturi šeimininko”, – sakė M. Džervienė.
Tiesa, ji pabrėžė, kad šeimininko paieškos gali užsitęsti. Nes pagal nustatytą tvarką reikia kas kelis mėnesius keletą kartų spaudoje skelbti šeimininko paiešką, o jam neatsiradus, teismas turi nustatyti, kad jis yra niekieno ir nuspręsti, ką toliau su juo daryti – griauti, ar saugoti.
Žaibolaidis nutrūkęs
Aplinkui kaminą stovi nemažai gyvenamųjų namų. Šalia kamino gyvenantys klaipėdiečiai baiminasi, kad pasviręs ir kone per pusę perskilęs kaminas vieną dieną nugrius.
„Kai pakyla stipresnis vėjas, neramu būti namuose. O dar nutrūko prie kamino pritvirtintas žaibolaidis. Vieną kartą kai trenkė perkūnas – per kamino vidurį susiformavo didžiulis ugnies kamuolys”, – pasakojo visai šalia kamino esančiame name gyvenanti Jūratė.
Tiesa, gyventojai sakė jau pripratę prie grėsmingos kamino kaimynystės ir pagalbos niekur nesikreipė.
„Matyt, šeimininkai laukia, kol pats nugrius. Nėra daikto – nėra problemos. Tik kam nors toks požiūris gali labai liūdnai baigtis”, – atsiduso Plytinės rajono gyventoja.