Mūza, nustūmusi užmarštin savo kūrėją

Jos šlovės akimirka buvo trumpa, tačiau „Vogue” tapo ypatinga gaire. Veruška – italų fotografo Franko Rubartelio mūza.

Septintojo dešimtmečio viduryje legendinė Diana Vriland, vyriausioji amerikiečių „Vogue” redaktorė, ėmė rinktis egzotiškas ir netgi lengvabūdiškas fotografijas.

Dėl trokštamos nuotraukos ji buvo pasiryžusi viskam ir negailėjo nei jėgų, nei pinigų. Jeigu ji sugalvodavo, kad kailiniai geriau atrodytų bekraščių Arkties sniegynų fone, „Vogue” organizuodavo ekspediciją į ledo karalystę.

O kodėl neparodžius „Emilio Pucci” bikinio tropikų miške? „Vogue” komanda vykdavo į džiungles, kuriose knibždėte knibždėjo laukinių gyvūnų.

Kartą Vriland pasikvietė tris savo numylėtinius – fotografą Franką Rubartelį, modelį Verušką ir stilistą Džordžijų Sant Andželą. Ir pareiškė, kad jie turi vykti į Arizonos dykumą.

Su savimi jie pasiims tik lagaminėlį su viela, žirklėmis, kaspinu ir audinio atraiža. „Tu rytą paprasčiausiai pradėk kirpti, drapiruoti, raišioti – daryk, kas šaus į galvą!” – mokė ji Sant Andželą. Šis taip ir padarė: Veruška buvo susukta į audeklą ir apraizgyta odiniais diržais.

Virš galvos negailestingai kepino dykumos saulė. „Aš neištvėriau, – prisiminė Veruška, – ir praradau sąmonę. Kritau kaip nukirstas medis”.

Frankas Rubartelis ir jo romanas su Veruška tebėra viena iš žavingiausių tos epochos meilės istorijų.

Grafo, vermachto karininko fon Lendorfo duktė Vera į Niujorką atvyko septintojo dešimtmečio pradžioje.

Modelių agentūroje, į kurią ji pirmiausia kreipėsi, jai buvo pasakyta, kad ji per daug pilna. Tačiau Diana Vriland joje įžvelgė būsimą žvaigždę.

Vera buvo tokia, kokia, redaktorės įsivaizdavimu, turi būti ekscentriška moteris. Vriland jai davė Veruškos pseudonimą ir savo naują atradimą ėmė siūlyti Avedonui, Penui, Horstui. Tačiau tik Rubartelis sugebėjo ją padaryti ryškiausia žvaigžde.

Netrukus dėl jaunos manekenės Rubartelis paliko savo žmoną šveicarę. Dabar jis dievino egzotišką metro aštuoniasdešimties centimetrų ūgio būtybę.

Veruška jam buvo ir leopardas medyje, ir jūrų nimfa, ir galingoji Valkirija. Kartais ji, nugrimuota nuo galvos iki kojų, tarsi tapdavo nematoma fotosesijos dekoracija – pavyzdžiui, vaizduodavo medį miške ar undinę bangose.

Rubartelio aistros ir talento dėka Veruška drauge su kita manekene Tvigi tapo jausminguoju septintojo dešimtmečio simboliu.

Įžymus režisierius Mikelandželas Antonionis pakvietė Verušką filmuotis juostoje „Blow Up”. Rubartelis, kuris netrukus suvokė, kad Galatėja tampa nebekontroliuojama, uždraudė jai vykti filmuotis į Europą.

Tačiau ji nepaklausė. Ir teisingai pasielgė. 1966-aisiais pasirodęs filmas tapo kultinis. Tai buvo Veruškos triumfas ir gėlių, meilės bei išsilaisvinimo epochos apogėjus.

Pamažu Rubartelio šlovė ėmė blykšti Veruškos triumfo spindesy. Ji vis labiau stūmė savąjį Pigmalioną į antrą planą.

Beje, 1971-aisiais ši pora sumanė dar vieną garsų, tačiau paskutiniu tapusį projektą – filmą, pavadintą „Sustabdykite Verušką”.

Rubartelis tam paaukojo visus savo pinigus, tačiau saga apie įžymios manekenės ir garsaus fotografo santykius buvo pasmerkta. Beveik nuskurdęs Rubartelis pabėgo į Venesuelą.

Po trisdešimties metų pertraukos Veruška vėl pasirodė ant podiumo – šį kartą neslėpdama savo tikrojo Veros fon Lendorf vardo.

Maiklas Korsas atnaujino jos kontraktą su „Celine”, o kosmetikos kompanija „MAC” jos garbei sukūrė lūpų dažus „Veruschka”.

O kaip Frankas Rubartelis? Jau daugiau kaip trisdešimt metų apie jį nieko negirdėti.

Ar jis gyvas – taip pat nežinoma. Jis tarsi išsisklaidė, kaip septintojo dešimtmečio aromatas.