Vienintelės per rugsėjo 11-ąją žuvusios Lietuvos pilietės tėvas neteko ne tik dukters, bet ir teisės bendrauti su vaikaičiu
Degantys ir susmunkantys bokštai dvyniai Niujorke visiems laikams tapo šėtoniško teroristinio išpuolio simboliu. Prieš penkerius metus rugsėjo 11 dieną įvykusių kone įžūliausių žmonijos istorijoje teroristinių aktų auka tapo ir Lietuvos pilietė, tuomet tik 28-erių metų sulaukusi Jelena Melničenko. Jos tėvas Vladimiras Gavriušinas „Kauno dienai” sakė iki šiol negalįs patikėti tuo, ką išvydo tomis siaubingomis akimirkomis.
Dirbo draudimo bendrovėje
Tai turėjo būti niekuo neišsiskirianti diena.
Niujorke tuo metu viešėjęs Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto profesorius V.Gavriušinas 2001-ųjų rusėjo 11-osios ankstyvą rytą išlydėjo savo dukterį Jeleną Melničenko ir jos vyrą Aleksandrą į miestą. Paskui nuvedė septynmetį vaikaitį Eriką į mokyklą.
Tądien Vladimiras buvo susitaręs atvykti pas dukterį į miestą ir per jos pietų pertrauką kartu eiti apsipirkti, nes po poros dienų profesoriaus laukė kelionė į Vilnių.
Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojom. Tragiška lemtis jau nebeleido susitikti su Jelena.
Ji dirbo Pasaulio prekybos centre įsikūrusios draudimo bendrovės „Marsh & McLennan” biure. Važiuodamas į miestą Bruklino tiltu V.Gavriušinas staiga išvydo klaikų vaizdą – iš abiejų Pasaulio prekybos centro bokštų dvynių virto didžiuliai dūmų kamuoliai. Juos jau buvo atakavę arabų teroristų užgrobti du keleiviniai lėktuvai.
Telefonai nebeveikė
Po keliolikos minučių šokiruoti amerikiečiai suprato, kas įvyko. Daugiamilijoniniame Niujorke prasidėjo neįtikėtina panika.
V.Gavriušinas vos ne vos prasibrovė kuo arčiau liepsnojančių Pasaulio prekybos centro bokštų. „Mobilieji telefonai neveikė, nes ryšį užtikrinanti antena buvo pastatyta ant teroristų atakuoto bokšto. Todėl prie visų taksofonų aparatų nusidriekė ilgiausios eilės”, – „Kauno dienai” pasakojo profesorius.
Bet amerikiečiai nepanoro be eilės praleisti prie taksofono žmogaus, kurio duktė dirbo Pasaulio prekybos centre. „Buvo girdėti, kad jie skambino be jokio didelio reikalo – tik su draugais pasidalyti įspūdžiais apie visą tą aplink vykstantį siaubą. Nepadėjo jokie įtikinėjimai, kad leistų man pabandyti susisiekti su mano dukterimi. Tik po kurio laiko eilėje stovėjusi rusakalbė moteris pakvietė atsistoti priešais ją”, – sakė V.Gavriušinas.
Bet skambučiai taksofonu nepadėjo. Jokie Jelenos kontaktiniai telefonai neveikė.
Po kelių minučių V.Gavriušino ir visų kitų aplink stovėjusiųjų akivaizdoje pirmasis teroristų atakuotas bokštas dvynys susmego. Netrukus tokio paties likimo sulaukė ir antrasis bokštas dvynys. Niujorko centras prisipildė pelenų, dulkių…
Užgeso paskutinė viltis
Į namus, esančius už 20 kilometrų nuo Niujorko centro, V.Gavriušinas tos dienos vakare grįžo pėsčiomis, nes neveikė joks visuomeninis transportas ir buvo smarkiai ribojamas privačių automobilių eismas.
J.Melničenko vyras Aleksandras namo dar nebuvo grįžęs. Susisiekti su juo nebuvo įmanoma. V.Gavriušinas dar turėjo vilties, kad galbūt Jelena bus su savo vyru. Mat tą rytą Aleksandras turėjo vykti į pokalbį su būsimais darbdaviais. „Jiedu iš namų išvažiavo kartu su Jelena. Aleksandras turėjo pavežti ją iki Pasaulio prekybos centro, ten paleisti į darbą ir paskui pats važiuoti į tą pokalbį savo naujoje darbovietėje. Turėjau vilties, kad galbūt Jelena neišlipo Niujorko centre, iš pat ryto nenuėjo į darbą ir kartu su vyru nuvažiavo į jo pokalbį su būsimais darbdaviais”, – sakė profesorius.
Bet taip neatsitiko. Tik vėlyvą naktį namo grįžęs Aleksandras buvo vienas. Jis patvirtino, kad Jelena išlipo mieste ir nuėjo į darbą Pasaulio prekybos centre.
Palaikai tebėra neidentifikuoti
„Štai čia ji dirbo”, – V.Gavriušinas Niujorko bokštų dvynių nuotraukoje rodo vietą, kur buvo J.Melničenko darbo kabinetas.
Profesorius pirštu duria į tą pastato vietą, kurioje žiojėja įsirėžusio lėktuvo padaryta skylė. Iš jos kamuoliais virsta dūmai. „Teroristai šį pastatą atakavo pirmiausia, tad, jeigu duktė jau buvo darbo vietoje, nebebuvo jokių galimybių išgyventi”, – sakė V.Gavriušinas.
Tačiau iki šiol nėra galutinio patvirtinimo, jog Jelenos palaikai identifikuoti. „Šalia tos vietos, kur buvo bokštai dvyniai, tebestovi vagonėliai su šaldymo kameromis, kur laikoma dar dešimtys tūkstančių tragedijos vietoje rastų palaikų fragmentų. Net ir praėjus penkeriems metams tebevyksta jų identifikavimas”, – kalbėjo profesorius.
Jo teigimu, prieš kelerius metus amerikiečių valdžia kreipėsi į J.Melničenko tėvus klausdama, ar jie tebenori, kad dukters palaikai būtų ieškomi ir bandomi identifikuoti. „Išsiuntėme atsakymą, kad tikrai to norime”, – sakė V.Gavriušinas. „Iš visų mano šeimos narių buvo paimtas DNR testas”, – pridūrė jis.
Po metų tapo nebepageidaujamas
2001-aisiais V.Gavriušinas Niujorke užtruko iki lapkričio 2 dienos. „Prižiūrėjau septynmetį anūką Eriką, kasdien bandydavau ieškoti informacijos apie Jeleną”, – pasakojo jis. Būtų užtrukęs ir ilgiau, bet neatidėliotini darbai privertė grįžti į Vilnių.
V.Gavriušinas prieštaravo tam, kad A.Melničenko labai skubiai atsiimtų savo žmonos mirties liudijimą. „Bet jis nesiklausė. Net 20 dienų nepraėjo nuo rugsėjo 11-osios, o spalio 6 dieną mirties liudijimas jau buvo atsiimtas”, – atsiduso profesorius.
Po metų V.Gavriušinas su žmona dalyvavo Niujorke surengtame rugsėjo 11-osios tragedijos oficialiame paminėjime. J.Melničenko pavardė buvo perskaityta kartu su kitų aukų vardais. Jų – daugiau kaip trys tūkstančiai.
Pirmųjų tragedijos metinių paminėjimas sutapo su prasidėjusia žmogiškąja V.Gavriušino tragedija. Per pastaruosius penkerius metus profesorius gana dažnai lankėsi Jungtinėse Valstijose. Bet daugiausiai laiko jis ten praleidžia teismuose. Gavriušinai pradėjo procesą dėl galimybės matytis ir bendrauti su savo anūku. „Kai 2001-ųjų lapkritį išvykau į Lietuvą, nebuvo jokių ženklų, jog po metų visa mūsų šeima bus nebepageidaujama, mums neleis pasimatyti su Eriku. Todėl ir prasidėjo tas ilgas ir varginantis teismo procesas”, – sakė profesorius.
Jis ilgai pasakoja apie visas proceso detales, įvairius teisinius niuansus. Tačiau galų gale pripažįsta, kad dabar jau beveik trylikametis anūkas yra tiek nuteiktas, kad ir pats, ko gero, nebenori bendrauti su savo seneliais, savo motinos tėvais.
„Aš tik vieno taip ir nesuprantu iki šiol – kodėl Aleksandras ir jo motina atskyrė mus nuo Eriko, kodėl privertė mus įsivelti į tą labai sudėtingą teismo procesą, kodėl nuteikė anūką prieš mus. Juk esame vieninteliai Eriko motinos giminaičiai, turėję teisę bendrauti su juo”, – gūžčioja pečiais V.Gavriušinas.
Mano smarkiai klydęs
Profesorius nepavargsta pasakoti apie savo dukterį. Jelena 1990 metais aukso medaliu Vilniuje baigė vidurinę mokyklą. 1992-aisiais, baigusi du kursus Vilniaus universiteto Matematikos fakultete, ji išvyko pas kiek anksčiau Niujorke įsikūrusį savo vaikiną Aleksandrą Melničenką. Su juo netrukus susituokė.
Iki pat tragiškos mirties ji tebeturėjo Lietuvos pilietybę, nors jau buvo atidavusi dokumentus amerikietiškam pasui gauti.
1999 metais J.Melničenko įsidarbino vienoje didžiausių Amerikos draudimo kompanijų – iš pradžių programuotoja, vėliau vienos iš programų vadybininke, vadovavo septynių specialistų grupei.
„Kai ji svarstė, ar pereiti į darbą Pasaulio prekybos centre, jos motina, mano žmona Nina abejojo, ar Jelenai verta tai daryti. Nina iškart prisiminė, kaip bokštuose dvyniuose jau buvo sprogdintos teroristų padėtos bombos, buvo aukų. Todėl motina nebuvo tikra, kad tai saugi vieta darbui”, – prisiminė V.Gavriušinas.
Tačiau jis pats buvo nusiteikęs visiškai priešingai. „Buvau tikras, kad Amerikoje nėra saugesnės vietos už Pasaulio prekybos centrą. Sakiau Jelenai, kad bokštai dvyniai ją saugos”, – pasakojo V.Gavriušinas „Kauno dienai”.
„Labai stipriai klydau. Tragiškai suklydau”, – profesorius pilnomis ašarų akimis susimąstęs ilgai žvelgė į vieną tašką už lango.