„Nežinau, galbūt praleidau progą iš jo paties sužinoti.
Vytas norėjo su manimi pasikalbėti, tačiau pokalbiui taip ir neatsirado laiko”, – apgailestavo vilnietė Liudvika Pociūnienė, rugpjūčio 23-iąją Baltarusijoje žuvusio Lietuvos saugumo karininko Vytauto Pociūno žmona.
Netekties skausmo ir įtarimų dėl paslaptingos vyro žūties prislėgtai našlei šią savaitę teko dar vienas išbandymas.
Apie artimus ryšius su V.Pociūnu atvirai prakalbo kita moteris – L.Pociūnienės bendradarbė, Lietuvos televizijos žurnalistė Joana Lapėnienė.
„Aš negaliu susitaikyti su jo mirtimi. Mes buvome labai artimi”, – prieš keletą dienų „Lietuvos rytui” prisipažino J.Lapėnienė.
Netekties skausmo ir įtarimų dėl paslaptingos vyro žūties prislėgtai L.Pociūnienei šią savaitę teko dar vienas išbandymas. Apie savo artimus ryšius su V.Pociūnu viešai prabilo kita moteris.
Praėjusį antradienį šią moterį apklausė Generalinės prokuratūros Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo departamento, tiriančio V.Pociūno žūties Baltarusijoje aplinkybes, pareigūnai.
Draugystė – vieša paslaptis
49 metų J.Lapėnienė atvirai papasakojo apie ne vienerius metus trukusią draugystę su saugumo karininku 48 metų V.Pociūnu.
Joana nenutylėjo ir iškalbingos detalės – Vytauto bute Gardine, kur nuo praėjusių metų rudens jis dirbo Lietuvos konsulate, ji buvo palikusi savo daiktų.
Artima saugumo karininko bičiulė tvirtino, kad Vilniuje nuomoja butą, kuriame mažai vietos, tad ir prašiusi Gardine pasaugoti jos žieminius drabužius.
J.Lapėnienės ir V.Pociūno bendravimas jau buvo tapęs vieša paslaptimi žurnalistės kolegoms, jųdviejų bičiuliams.
Rugpjūčio 22-ąją per pietus moteris kalbėjosi su savo draugu telefonu, o, kaip vėliau paaiškėjo, prieš pat mirtį pasiuntė žinutę su vienu žodžiu: „Labanakt!”
Saugos šviesų atminimą
Po žurnalistės J.Lapėnienės išpažinties „Lietuvos ryto” kalbinta našlė L.Pociūnienė stengėsi išlaikyti dvasios stiprybę.
„Net jei tai būtų tiesa, man niekas negali užtemdyti vyro atminimo. Šitie dalykai neturi nieko bendra su jo darbu.
Kaip tobulai žmogus turėjo vykdyti savo pareigas, kad dabar tokiu niekingu, nedarančiu garbės būdu ant jo mėginama mesti šešėlį”, – bandė atsiriboti nuo slogių minčių L.Pociūnienė.
48 metų moteris pabrėžė, kad jos sutuoktinis, su kuriuo ji gyveno daug metų ir užaugino keturis vaikus, buvo pareigos žmogus, darbas jam buvo svarbiausias dalykas gyvenime.
J.Lapėnienės ir V.Pociūno bendravimas jau buvo tapęs vieša paslaptimi žurnalistės kolegoms, jųdviejų bičiuliams.
„Siekis viską paversti muilo opera man kelia pasibaisėjimą. Tačiau kad ir kas paaiškėtų, mano pozicija vyro atžvilgiu nesikeičia”, – tikino L.Pociūnienė.
Ar Liudvika ir Vytautas buvo kada nors kalbėję apie skyrybas?
„Tikrai ne”, – tvirtu balsu atsakė našlė.
Buvo santūrus, bet tvirtas
L.Pociūnienės atmintyje – daugybė gražių ir jaudinančių akimirkų, kurias ji patyrė per 23 gyvenimo su Vytautu metus.
Netekties skausmo prislėgtos moters veidas prašviesėja, kai ji pradeda pasakoti pažinties su būsimuoju savo sutuoktiniu istoriją.
Vytautas ir Liudvika susipažino per vieną gimtadienį. Abu jau buvo baigę Vilniaus universitetą. Jis – fiziką, ji – lietuvių kalbą ir literatūrą.
Nors kiekvieną pavasarį universitete per Fizikų dieną šios šventės simbolis Dinas Zauras su būriu fizikų keliaudavo į Filologijos fakultetą, Vytauto ir Liudvikos keliai tuo metu nesusikirto.
„Vytas nebuvo iš tų, iškalbiųjų, kurie moka merginas apžavėti. Jis buvo santūrus, bet labai tvirtas. Tai buvo matyti iš karto.
Mano aplinkoje žavingų vaikinų buvo daug, bet nė vienas iš jų neatrodė tinkamas šeimos gyvenimui.
Vytas buvo kitoks – patikimas”, – pažintį su būsimuoju vyru prisiminė Liudvika.
Kartą jis merginą nusivedė į Lazerinės fizikos laboratoriją, kurioje dirbo.
„Jis man ten kažką rodė, aiškino, o jo veidas tiesiog spindėjo. Supratau, kad jis tą darbą labai mėgsta”, – sakė moteris.
„Niekas negali užtemdyti vyro atminimo. Šie dalykai neturi nieko bendra su jo darbu”, – taip į V.Pociūno artimos draugės išpažintį reagavo našlė.
Po kelių mėnesių draugystės Vytautas juokaudamas pareiškė, kad ilgai nepajėgsiąs jos lydėti iš miesto centro į tokią tolybę – Jeruzalę, kurioje ji gyveno. Vytautas Liudvikai pasiūlė viską „sutvarkyti” kaip pridera.
Po pusmečio draugystės, 1983-iųjų žiemą, mylimieji sumainė aukso žiedus.
Moterims – skirtingi pažadai
Paskutinį rugpjūčio savaitgalį karininko žmona L.Pociūnienė vyro laukė namuose – sugrįžęs iš Baltarusijos Vytautas su sūnumis ketino remontuoti namo antrojo aukšto balkoną.
J.Lapėnienė teigė, kad ji ir Vytautas turėjo daug bendrų interesų ir ilgai kalbėdavosi. Žurnalistei draugas padėdavo geriau suprasti tai, kas vyksta Lietuvoje ir už jos ribų.
Tuo tarpu J.Lapėnienė tą savaitgalį planavo su Vytautu praleisti Dzūkijos miškuose grybaudama.
V.Pociūnas esą tam rengėsi, nes iš druskininkiečių išgirdo, kad jau dygsta baravykai.
Tačiau nei žmonos, nei draugės planams nebuvo lemta išsipildyti.
Tiriamos kelios versijos
Ankstų rugpjūčio 23-iosios rytą V.Pociūno kūnas buvo surastas Breste, statybvietėje šalia viešbučio „Inturist”.
Tragedijos išvakarėse į Brestą jis atvyko kartu su vienu kolega ir vairuotoju Ukrainos generalinio konsulato Breste kvietimu dalyvauti Ukrainos nepriklausomybės dienos proga surengtame priėmime.
Tikrinamos kelios V.Pociūno žūties versijos.
Esą rūkydamas vyras galėjo iškristi iš viešbučio devintojo aukšto arba jį kas nors galėjo išstumti, jis galėjo būti apnuodytas klofelinu.
Spėjama, kad Lietuvos saugumo karininkas galėjo tapti Baltarusijos saugumo tarnybų auka.
Abi moterys matė įtampą
„Mano atmintyje Vytas išliks su rūpesčiu veide, šiek tiek įsitempęs. Bet su manimi ir vaikais savo rūpesčiais jis nesidalydavo”, – iškart po vyro laidotuvių „Lietuvos rytui” kalbėjo L.Pociūnienė.
Moteris pasakojo, kad grįžusio į namus iš Gardino vyro veide ji beveik visuomet įžvelgdavo įtampą – kartais mažesnę, kartais didesnę.
Liudvika neabejojo, kad Vytautą slegia darbo reikalai.
„Reikia tiktai įsivaizduoti, kaip jį ten ganė.
Baltarusių saugumas mano vyro nepaleisdavo iš savo akiračio, ypač kritiškesniais politiniais momentais.
Nors Vytautas neprasitarė, kad Gardine jam nesaugu, iš jo akių ir įtampos suprasdavau, jog jam ten nėra gerai”, – yra sakiusi žuvusio karininko žmona.
Paskutinį rugpjūčio savaitgalį karininko žmona L.Pociūnienė vyro laukė namuose – jis planavo remontuoti namo antrojo aukšto balkoną. Tuo tarpu J.Lapėnienė tą savaitgalį rengėsi su Vytautu praleisti grybaudama.
Įtampą V.Pociūno veide ne kartą yra įžvelgusi ir jo artima draugė J.Lapėnienė.
Moteris pastebėjo ir draugo sugebėjimą suimti save į rankas, ir niekam nerodyti baimės.
„Tokiais atvejais Vytas prisidengdavo šypsena”, – J.Lapėnienė nesunkiai išskaitydavo artimo žmogaus veide jo emocijas.
Kalbėdama su „Lietuvos rytu” žuvusiojo našlė pripažino, kad namuose apie darbo rūpesčius V.Pociūnas kalbėdavęs šykščiai.
Tuo tarpu J.Lapėnienė teigė, kad ji ir Vytautas turėjo daug bendrų interesų ir ilgai kalbėdavosi.
Žurnalistei draugas padėdavo geriau suprasti tai, kas vyksta Lietuvoje ir už jos ribų.
„Pirmiausia vertinau jo protą”, – sakė draugo gedinti J.Lapėnienė.
Svetur laukė ne tik artimųjų
Savomis rankomis pastatytas namas, pomėgis meistrauti, tvirtas ryšys su vaikais – pasakodama apie tai L.Pociūnienė tikino, kad jos vyras buvo labai prisirišęs prie savo šeimos ir namų.
„Joanos artima draugystė su V.Pociūnu buvo viena nesutarimų mūsų šeimoje priežasčių”, – neslėpė „Lietuvos ryto” kalbintas A.Lapėnas.
Paskutinė jo mobiliojo telefono žinutė iš Gardino atsiųsta į dukters Barboros telefoną: „Labai skanūs agurkai”.
Vos kelios dienos prieš tėvo žūtį abi dukterys – Barbora ir Severina – viešėjo pas jį Gardine ir priraugė agurkų.
V.Pociūnas savo būste Gardine laukdavo ne tik savo šeimos narių. Čia lankydavosi ir jo draugė J.Lapėnienė.
Šiai moteriai prabilus apie artimą draugystę su V.Pociūnu pradėjo aiškėti, kad rūpestis saugumo karininko veide galėjo būti susijęs ne tik su darbu, bet ir su jo gyvenime buvusia dar viena moterimi.
Žinojo apie žmonos draugystę
Žmonos neištikimybė – jau seniai užgijusi žaizda 53 metų visaginiečiui architektui Algimantui Lapėnui, buvusiam J.Lapėnienės vyrui.
A.Lapėnas – individualios projektavimo įmonės savininkas, Visagino savivaldybės tarybos narys.
Du vaikus užauginę sutuoktiniai oficialiai išsiskyrė beveik prieš dvejus metus.
Tačiau jų santykiai atšalo gerokai anksčiau.
„Joanos draugystė su V.Pociūnu buvo viena nesutarimų šeimoje priežasčių”, – neslėpė „Lietuvos ryto” kalbintas A.Lapėnas.
Bandė įspėti sutuoktinę
Architektas A.Lapėnas pasakojo, kad jo buvusi žmona Joana V.Pociūno pavardę ėmė minėti jau prieš keliolika metų.
„Žinojau, kad iš saugumo karininko ji gaudavo informacijos, kurią naudodavo kaip medžiagą savo žurnalistiniams tyrimams energetikos tema”, – kalbėjo A.Lapėnas.
Visagine gyvenančio vyro teigimu, jis bandęs atkalbėti sutuoktinę naudotis ir skelbti tokiu būdu gautą informaciją, manęs, kad tai gali kelti jai pavojų.
Dalykinis ryšys virto artimu
Po kelerių metų dalykiško bendravimo J.Lapėnienės ir V.Pociūno santykiai įgavo kitokį pobūdį – jiedu tapo artimi.
Apie tai A.Lapėnas tikina sužinojęs prieš dešimt metų.
„Ir aš, ir Joana žinojome apie vienas kito paklydimus, tačiau stengėmės jų nepastebėti”, – tikino A.Lapėnas.
Vyras niekada nebuvo susitikęs su žmonos draugu akis į akį, nematęs jų kartu.
Anuomet jį skaudino bičiulių ir pažįstamų kalbos apie Joanos neištikimybę, tačiau jis nebandė gelbėti šeimos.
„Ir aš, ir Joana žinojome apie vienas kito paklydimus, bet stengėmės jų nepastebėti”, – tvirtino A.Lapėnas.