Kai rytą pramerkiame akis, smegenų kamieninė dalis nusiunčia nedideles azoto oksido porcijas į kitą smegenų dalį, talamusą, o šis savo ruožtu siunčia signalą likusioms ląstelėms.
Azoto oksidas rengia pagrindą sudėtingesnėms operacijoms – tarsi kompiuteris, pakraunantis operacinę sistemą prieš sudėtingesnių programų valdymą.
Pirmomis minutėmis atsibudus sensorinė informacija perkrauna sistemą: ryški saulės šviesa, besiskverbianti pro užuolaidas, laikrodis, rodantis laiką, – visa tai turi būti apdorota. Taip smegenys nustato aplinką ir imasi sudėtingesnių užduočių. Tokią išvadą priėjo Šiaurės Karolinos Veik Foresto universiteto mokslininkai.
Anksčiau mokslininkai talamusą laikė gana primityvia struktūra – tarsi vartais, kurie galėjo arba atsiverti ir leisti sensorinei informacijai tekėti į galvos smegenų žievę, arba visiškai užkirsti kelią srautui.
Naujasis tyrimas parodė, kad talamusas labiau primena klubo tvarkdarį, nes neleidžia dideliam informacijos kiekiui patekti į smegenis, kol jos dar nepasirengusios jį priimti.
Ot šaunumėlis!
Įdomu, ką dar jos (smegenys) gali?
🙂 eina sau…! che che che, smegenys panasios i kompa… liux! 😉