Kartais net nesinori skaityti vadinamųjų juodųjų laikraščių puslapių. Kone kaskart aprašomos kraupios automobilių avarijos, žūtys, sužalojimai. Tarp nukentėjusiųjų – daugiausia jaunimas, vos pradėjęs gyventi savarankiškai.
Mūsų mokyklos klasėje kabo plakatas: „Netinkamai vairuojamas automobilis – didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams”. Eismo specialistų įsitikinimu, sistemos „vairuotojas-automobilis-kelias-aplinka” silpniausia ir mažiausiai patikima grandis yra vairuotojas. Didžioji dalis autoįvykių įvyksta dėl vairuotojų daromų klaidų ar kaltės.
Karo veiksmai taikos metu
Vairuotojo patikimumą lemia asmeninės savybės: branda, pilietiškumas, atsakomybė už savo darbą, bendra kultūra, tolerancija kitiems eismo dalyviams ir panašiai. Be to, vairuotojui svarbu turėti vairavimo patirties, išmanyti eismo taisykles ir jų laikytis, nuolat sekti bei kontroliuoti savo poelgius.
Deja, labiau nei kraupi eismo įvykių statistika rodo, kad vairuotojai nesupranta arba nenori suprasti esminio dalyko: saugiai vairuoti automobilį, nekelti pavojaus sau ir aplinkiniams: 2001 metais dėl vairuotojų kaltės įvyko 65,6 proc. eismo nelaimių, atitinkamai: 2002-aisiais – 67,4 proc., 2003-iaisiais – 70,3 proc., 2004-aisiais – 73,9 proc. ir 2005-aisiais – 74,1 procento.
Kasmet žūsta apie 750-800 žmonių. 7-8 tūkst. sužalojama, iš jų apie trečdalis lieka invalidai. Situacija mūsų šalies keliuose primena karo veiksmų zoną ir pagrįstai kelia nerimą Europos Sąjungai! Deja, nelaimių priežastys metų metais tos pačios: greičio viršijimas, eismo taisyklių nesilaikymas, pėsčiųjų nepaisymas nereguliuojamose pėsčiųjų perėjose. Jauni vairuotojai daro daug vairavimo klaidų dėl patirties trūkumo, noro pasipuikuoti prieš aplinkinius. Susidaro įspūdis, kad gatvėse ir keliuose tokiems vairuotojams negalioja jokios eismo taisyklės.
Automobilius vairuoja įvairaus amžiaus, profesijos, išsilavinimo žmonės. Todėl nejučiomis kyla mintis: negi tarp mūsų tiek daug žemo moralės lygio, nekultūringų žmonių, jeigu stengiamasi bet kokiu būdu išlįsti iš spūsties, blokuoti kelią mažiau patyrusiajam ar atsargiau vairuojančiajam.
Nepavykęs reorganizavimas
Psichologai vienbalsiai sutaria: vairuojame taip, kaip gyvename.
Sukiodamasis Vilniaus gatvėmis (tikriausia ir kituose miestuose) bei matydamas tokią netvarką nejučia susimąstai: kodėl niekas nesistengia tramdyti įsisiautėjusių pažeidėjų? Juk kiekvienas procesas, vykstantis aplink mus, turi būti kontroliuojamas ir valdomas, kad nedarytų žalos gamtai ir žmogui. Ne išimtis ir automobilių eismas.
Pastaraisiais metais šalyje nepaprastai išaugo automobilių parkas. Valstybės įmonės „Regitra” darbuotojai sunkiai spėja registruoti naujai įsigyjamus automobilius. Atitinkamai daugėja ir vairuotojų. Vos sulaukus aštuoniolikos skubama į vairavimo mokyklas, kad jas baigus kuo greičiau atisėsti prie vairo.
Eilę metų visose žinybose vyko ir tebevyksta įvairios reformos ir reorganizacijos. Ne išimtis ir Vidaus reikalų ministerija. Nors automobilių parkas metai iš metų didėjo, specializuotas kelių policijos pajėgas buvo nutarta sumažinti, eismo priežiūrą vykdyti vis dažniau patikint viešosios tvarkos palaikymo padaliniams. Kaip žinoma, dalis funkcijų, tokių kaip registruoti automobilius, egzaminuoti vairuotojus, atiteko valstybės įmonei „Regitra”. Tačiau eismo priežiūros funkcijų pasidalijimas su viešosios tvarkos palaikymo padaliniais, deja, neužtikrino reikiamos eismo kontrolės. Kita vertus, kažin, ar eismo priežiūros tarnybos pareigūnams, turintiems kuklią techniką, pavedus palaikyti viešąją tvarką, tos tvarkos matytume daugiau, nusikaltimų būtų mažiau.
Užburtas ratas
Šiuo metu policijos ekipažus dažniausiai matome matuojančius greitį ar registruojančius autoįvykius. Paradoksas – kuo daugiau įvykių, tuo daugiau laiko reikia jiems registruoti. Kuo daugiau automobilių, tuo mažiau priežiūros. Kuo mažiau priežiūros, tuo daugiau įvykių. Užburtas ratas! Besisukantys tame užburtame rate pareigūnai prevenciniam darbui, avarinių situacijų užkirtimui, aktyviai eismo kontrolei paprasčiausiai neturi laiko. Kartais gal ir noro.
Dabar už eismo saugumą šalies mastu, už efektyvią saugaus eismo užtikrinimo politiką atsakinga Susisiekimo ministerija. Tačiau pagal savo funkcijas ši žinyba gali vykdyti tik kelių būklės gerinimo darbus, statyti inžinerinius bei kitus statinius.
Tiesa, sudaromos ilgalaikės eismo saugumo priemonių programos, tačiau jų vykdymą kontroliuoti dažnai neįmanoma, nes Susisiekimo ministerijai reikia prižiūrėti kitų žinybų darbą, o tarpžinybinės kontrolės teisės, kokią kažkada turėjo Valstybinė automobilių inspekcija, šiai ministerijai niekas nesuteikė. Lėšos saugaus eismo priemonėms paprastai atskirai nenumatytos. Taigi neduoda ramybės įkyri mintis – ar nesuvokiama, ar nenorima suvokti problemos masto?
Eismo saugumas – socialinė problema, tokia kaip švietimo, sveikatos apsaugos, krašto apsaugos, darbo. Šiai problemai spręsti, kurios neigiami padariniai turi įtakos tiesiogiai žmogui, nepakanka vienos žinybos pastangų. Šitą pirmiausia turi suvokti aukščiausieji valstybės vadovai. Specialistai, rengdami 2005-2010 metų eismo saugumo prevencijos priemones, buvo numatę įkurti instituciją, kuri kontroliuotų šių priemonių vykdymą. Tik kas ir kada turėjo sukurti tą instituciją, taip ir liko neaišku.
Avaringumas didėja, reikia imtis kuo skubiausių ir neatidėliotinų priemonių.
Svarbiausia – pristabdyti didėjantį avaringumą
Eismo specialistų nuomone, mažiausia kainuojanti ir greičiausia atsiperkanti investicija į eismo saugumą – atkurti specializuotą eismo saugumo tarnybą ir suteikti jai tokias teises, kokių šiandien reikia padėčiai kontroliuoti.
Pats pirmas uždavinys – pristabdyti didėjantį avaringumą dėl vairuotojų kaltės, sumažinti jį bent iki dabartinio ES valstybių vidutinio avaringumo lygio. Šių pastangų strategija ir taktika, personalo komplektavimas, materialinis techninis aprūpinimas – didžiulis darbas. Tam reikalingi kompetentingi žmonės ir atitinkamos lėšos. Bet jeigu norime įvykdyti ES nurodymą iki 2010 metų perpus sumažinti žuvusiųjų skaičių per metus – kito kelio nėra.
Eismo priežiūros tarnybų atkūrimas rajonuose pareikalaus ir atitinkamo vadovavimo joms. Vargu ar dabartinė eismo priežiūros tarnyba prie Policijos departamento pajėgs tai padaryti. Ko gero, reikalingas toks padalinys, kuris pagal savo įgaliojimus būtų departamento lygio, galintis savarankiškai dirbti, nepriklausydamas viešosios policijos sistemai, kuriai ir taip darbo pakanka. Eismo priežiūros valdyba (ar net departamentas) turėtų būti tiesiogiai pavaldūs vidaus reikalų ministrui arba jo pavaduotojui. Tiek žemiausios, tiek aukštesnių grandžių darbuotojai turi gauti specialų parengimą, kad sugebėtų ne tik pažeidėjus sulaikyti, bet ir turėtų kompetencijos spręsti eismo reguliavimo, eismo organizavimo klausimus, operatyviai reaguoti į besikeičiančią situaciją.
Tokių skubių priemonių imtis nereikėtų, jeigu kartu su automobilių parko plėtra būtų buvę stiprinamos eismo priežiūros tarnybos pajėgos. Deja, daugelį metų jos buvo tik silpninamos.
Kodėl? Neretai girdime ir tokių samprotavimų, esą prie kiekvieno vairuotojo arba ant kiekvieno kampo po policininką nepastatysime. Bet juk to daryti ir nereikia. Policininkų turi būti tiek ir tokioje vietoje, kad kiekvienas linkęs į pažeidimus vairuotojas žinotų esąs stebimas, matyti bet kur ir bet kada. Ir jeigu pažeis taisykles – bus nubaustas. Kas iš griežtų įstatymo straipsnių, jei nėra realios jėgos, galinčios užtikrinti jų vykdymą?