Rugsėjo 21 – spalio 1 d. į Vilnių sugrįžta „Sirenos”. Trečiasis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis kviečia praplėšti tradicinės scenos uždangą ir ryžtis teatro intervencijai į kitas teritorijas. Šių metų festivalio tema – teatras ir erdvė.
„Mus domina teatro sąveika su miesto erdvėmis, su muzika, su video, su tekstu, su judesiu, su bet kuo. Tai vadinama įvairiai – koliažu, sinteze, totaliu, daugiadisciplininiu ar aplinkos teatru. Galiausiai visada turime omenyje vientisą kūrybinį lydinį, skirtingos prigimties elementų persismelkimą ir jungtį,” – sako festivalio meno vadovė Elona Bajorinienė.
Šiemet „Sirenos” laukia apie 120-ies dalyvių iš 29-ių šalių, festivalyje įvyks trys tarptautines premjeros. Viso 15-os pavadinimų spektakliai bus suvaidinti 20 kartų.
Trečiosios „Sirenos” daug ką darys pirmą kartą.
Pirmą kartą festivalis išeis į atvirą erdvę ir statys didelius šviesos rūmus – britų menininkų instaliaciją „Sobieski uogos: Oro architektai”. Miestelėnams skirtas reginys tapo įmanomas dėl išskirtinės partnerystės su Lietuvos verslu. Tiek dėl ypatingos išvaizdos, tiek dėl slėpiningų išgyvenimų, kuriuos galima patirti apsilankius konstrukcijoje, jai buvo suteiktas viduramžiškas pavadinimas – liuminariumas. Specialiai suprojektuoti oro tambūrai leidžia konstrukcijoje apsilankyti ir neįgaliems žmonėms.
Pirmą kartą „Sirenos” taps koprodiuseriu ir kartu su Lietuvos teatro ir kino informacijos ir edukacijos centru pristatys suomių režisieriaus Kristiano Smedso spektaklio „Liūdnos dainos iš Europos širdies” tarptautinę premjerą. Šio kūrinio idėja gimė iš Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės”. Veiksmas prasideda pasibaigus romano įvykiams, kai Sonia sugrįžta mintimis į praeitį, kad papasakotų savo artimiausių žmonių istorijas. Pagrindinį ir vienintelį vaidmenį „Liūdnose dainose” atlieka lietuvių aktorė Aldona Bendoriūtė.
Pirmą kartą „Sirenos” imasi rizikos pristatyti spektaklį, kurio premjera įvyks festivalio išvakarėse. „Prižiūrėtojų galerija: Europos isorijos” – tai įvairių pripažintų menininkų kuriamas Europos XX a. istorijos portretas. Veiksmas vyksta scenoje įkurdintoje galerijoje, po kurią vedami žiūrovai klausosi penkių aktorių iš Slovėnijos, Laplandijos, Portugalijos, Rumunijos ir Airijos pasakojimų apie savo šalių, šeimų, gatvių istorijas. Pasakojimai atskleidžia kitokią – „užkampių” Europą, patyrusią komunizmo kirčius, kruvinus konfliktus, kolonizaciją, koncentracijos stovyklas, bet taip pat ir Barbės lėlės, kontraceptikų, kramtomosios gumos ir perforuoto tualetinio popieriaus išradimus.
Kelis pasaulio kontinentus išmaišę „Station House Opera” aktoriai iš Jungtinės Karalystės pirmą kartą lankosi Rytų Europoje, kad per savaitę vieno Vilniaus teatro erdvei adaptuotų spektaklį „Nesu si kalbėjimas” („Roadmetal Sweatbread”). Jo veikėjai – vyras ir moteris – varžosi dėl išlikimo su savo pačių natūralaus dydžio video projekcijos sienoje, ieškodami dėmesio ir tikrumo bei sukeldami prieštaringus jausmus. Paslėpti motyvai, sutramdyti impulsai, užmaskuotas smurtas ir slaptos aistros išnyra šioje keistoje, iš dalies tikroje, iš dalies neapčiuopiamoje, iš dalies buvusioje, iš dalies esamoje erdvėje.
Pirmą kartą „Sirenos” du kartus didelėje scenoje parodys festivalio koncepcijos „cementuotojo” Heinerio Goebbelso magiškos sintezės spektaklį „Haširigaki”, sukurtą Šveicarijos teatre Vidy-Lausanne E.T.E. Spalvomis, muzika ir balsais turtingas reginys yra improvizacija Gertrudos Stein romano „The Making of Americans” tema. Garsaus kompozitoriaus ir režisieriaus, Europos naujosios teatro realybės prizo laureato ir „Grammy” nominanto Heinerio Goebbelso kūryba netelpa į jokių klasifikacijų ribas ir orientacijos dėlei kartais gretinama su Roberto Wilsono vardu. Spektaklyje skamba legendinės grupės „Beach Boys” muzika. Anot britų „The Guardian”, „Goebbelsas taip sulieja Gertrūdą Stein ir „Beach Boys” į magišką sintezę, jog šio kūrinio, kaip kiekvieno didžio meno, absoliučiai neįmanoma klasifikuoti”.
Pirmą kartą su jau nuolatiniu festivalio dalyviu ir draugu Belgijos teatru „Victoria”, kuris itin sėkmingai puoselėja naujus Europos scenos meno vardus ir reiškinius, „Sirenos” rengia bendrą meninį projektą „Monologai”. Trys flamandų ir trys lietuvių autoriai parašė po monologą meilės tema – Pam Emmerik „I love you krūmuose”, Bart Koubaa „Dzuffa” ir Christophe Vekeman „Kalba”, Sigito Parulskio „Meilės monologas”, Lauros Sintijos Černiauskaitės „Iniciacija” ir Mariaus Ivaškevičiaus „Opel Electra”. Dvi „Victoria” režisierės (Tanya Hermsen ir Katrin Verlende) su lietuvių aktoriais gyvai juos režisuos festivalio metu.
Pagaliau pirmą kartą „Sirenos” taps tokios didelės apimties edukacinės programos šeimininku. Virš šešiasdešimt įvairių šalių dalyvių susirenka į Tarptautinės teatro kritikų asociacijos jaunų teatro kritikų seminarą ir Šiaurės šalių simpoziumą „Erdvės išplėtimas”. Pastarasis, rengiamas bendradarbiaujant Danijos nacionalinei teatro mokyklai, Šiaurės šalių atlikėjų meno centrui „NordScen” ir „Sirenoms”, inspiravo ir šių metų festivalio temą.
Kartu pagrindinis Lietuvos teatro renginys išlaikys savo paties formuojamas tradicijas. Ir vėl rengiama Lietuvos teatro programa, pristatanti įdomiausius Lietuvos teatro reiškinius. Šiemet ji tikrai marga ir įvairi, apima ir spektaklio eskizą (O.Koršunovo „Damaskas” pagal A.Strindbergą), ir alternatyvųjį teatrą (Beno Šarkos „A-Gu-Gu”), ir naujosios kartos ieškojimus (Menų spaustuvėje sukurta „Bestuburiada”), ir praėjusį sezoną sėkmingiausiai dirbusių Lietuvos režisierių – A.Giniočio, I. Jonyno, O.Koršunovo, G.Varno, J.Vaitkaus – naujus spektaklius.
Festivalis tiki savo reikalingumu ir išlaiko darbinį devizą: „nauja realybė – naujas teatras – kokiai auditorijai?” Nekinta ir festivalio „filosofinis akmuo” – „Sirenos” siekis būti aktyviais naujų scenos meno reiškinių, tarptautinės idėjų cirkuliacijos dalyviais ir iniciatoriais.
Ir, žinoma, koks festivalis be klubo. Šiemet po spektaklių visi norintys kviečiami vakaroti „Skalvijos” kino centre, kur įsikurs Menų faktūros salonas. Puoselėjant „Sirenų” demokratijos ir atvirumo nuostatas, čia bus galima pamatyti įdomią teatro ekrane programą, sutikti spektaklių autorius ir kūrėjus, išsakyti nuomones ir protestus, užduoti kylančius klausimus.