Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro direktorius Algirdas Reipas, „Alytaus naujienose” perskaitęs publikaciją „Dėl miškų šiukšlintojų gali nukentėti jų mylėtojai” (Nr. 154), panoro pasidalyti mintimis apie dabartinę mūsų atliekų tvarkymo sistemą ir atsakyti į klausimą, ką gi daryti, kad miškuose, parkuose sumažėtų šiukšlių.
– Jūs jau daug metų dirbate atliekų tvarkymo srityje. Ar yra kokių kriterijų, kuriais remiantis savivaldybių reguliuojama atliekų tvarkymo sistema sėkmingai veiktų?
– Ne tik mūsų, bet ir kitų Europos Sąjungos valstybių patirtis rodo, kad atliekų tvarkymo sistemai sėkmingai veikti reikia dešimties kriterijų. Pirmiausia teisinių pagrindų, kurie nustatytų reikalavimus, atsakomybę ir atliekų tvarkymo užduotis. Paskui – pačių savivaldybių, tinkamai reguliuojančių sistemą, vykdančių jos ekonominį reguliavimą ir administracinę priežiūrą bei kontrolę. Įmonių, besirūpinančių regioninių įrenginių eksploatavimu, atliekų tvarkytojų, turėtojų, lėšų, padengiančių visas atliekų tvarkymo sąnaudas, pakankamai techninių įrenginių, informacijos apie atliekų tvarkymą, visuomenės nepakantumo netvarkai, visų subjektų bendradarbiavimo.
Jei nors vieno šio subjekto nėra arba jis netinkamai atlieka savo funkcijas, atliekų tvarkymo sistema sugriūva.
Atrodo, paradoksas, bet, kaip matyti iš kitų Europos Sąjungos šalių patirties, pastarieji kriterijai didžia dalimi lemia bendrą sistemos plėtros intensyvumą ir paslaugų kokybę.
– Pastebėjote, kad ir pas mus labiausiai trūksta visų atliekų tvarkymo sistemoje dalyvaujančių subjektų bendradarbiavimo?
– Šiuo metu visi sistemos žaidėjai žaidžia savarankiškai, nes atliekos, pasirodo, tampa nuosavybe to, kieno teritorijoje atsiranda. Todėl ir verkia grybautojai, miškininkai, kelininkai, kiti gamtos mylėtojai, vaikščiodami apie krūvas padangų, įvairių šiukšlių.
Moralai čia nepadės. Tik kai pamatys, kad sąskaitoje už atliekų tvarkymą yra išlaidos ir užterštoms teritorijoms prižiūrėti, žmonės pradės stebėti vienas kito elgesį, informuoti atitinkamas institucijas apie teršėjus.
Visuomenė šiuo metu reikalauja tik dviejų dalykų: vežkit tas atliekas kuo greičiau ir kuo toliau, ir už tai nieko neprašykite mokėti.
Vis verkiam, kad trūksta gerų įstatymų, valdžios dėmesio. Pirmiausia turime suprasti: tik tada, kai politikai pajus, jog žmonėms atliekų tvarkymas yra svarbus, jie remia pastangas įvesti tvarką, padėtis pradės keistis visuose valdžios lygiuose.
– Ar yra juridinis aktas, kuriuo remiantis visi gyventojai turi mokėti už atliekų tvarkymą, nes mokesčiai taip pat tramdo miškų šiukšlintojus?
– Vykdant Vyriausybės patvirtintą strateginį atliekų tvarkymo planą, 2007-ųjų sausio 1 dieną atliekų tvarkymo paslaugomis turi naudotis 100 procentų šalies gyventojų. Šiandien, pavyzdžiui, Alytaus rajone atliekų surinkimo konteinerius iš 32 tūkstančių gyventojų turi tik 8 tūkstančiai, Alytaus mieste 20 procentų individualių namų neturi atliekų konteinerių ir nesinaudoja atliekų tvarkymo paslaugomis. Dauguma gyventojų naudojasi per mažos talpos konteineriais arba atliekas išveža rečiau, negu priklausytų laikantis atliekų susidarymo normos.
Kur tada atliekų tvarkymo paslaugomis nesinaudojantys žmonės deda šiukšles? Geriausiu atveju veža į nelegalius sąvartynus. Tačiau daugelis, nenorėdami už šiukšlių išvežimą žmogui mokėti 2 litų 50 centų per mėnesį arba atsižvelgiant į konteinerių dydį, atmatų atsikrato elementariu būdu – jas išveža į miškus.
Šiauliuose, Telšiuose, Klaipėdoje, Tauragėje įvestos rinkliavos už atliekų surinkimą, atsižvelgiant į žmonių skaičių šeimose ar gyvenamojo būsto kvadratūrą.
Palyginkime. Kitur Europos Sąjungoje 4 asmenų šeima per metus „pagamina” 1 tūkstantį 600-2 tūkstančius kilogramų atliekų ir už jų tvarkymą moka apie 600-650 litų. Visos atliekos rūšiuojamos, perdirbamos, kompostuojamos ir tik apie 12-16 procentų nuvežama į sąvartynus.
Pas mus 4 asmenų šeima per metus „pagamina” 1 tūkstantį – 1 tūkstantį 200 kilogramų atliekų, už jų tvarkymą sumoka apie 100-120 litų. 90 procentų atliekų nuvežama į sąvartynus.
Lietuvoje už atliekų tvarkymą mokama 3-3,5 karto mažiau nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Dabar surenkamos lėšos tik iš dalies padengia nerūšiuotų atliekų surinkimo ir nuvežimo į sąvartyną išlaidas. Jei padėtis nepasikeis, apie jokį modernų atliekų tvarkymą nebus nė kalbos.
– Kodėl alytiškiai ne itin noriai naudojasi stambiagabaričių atliekų aikštele Alovės gatvėje, į kurią minėtos atliekos iš gyventojų priimamos nemokamai?
– Šiuo metu mūsų centras eksploatuoja stambiagabaričių atliekų aikštelę Alovės gatvėje, dar viena statoma prie regioninio sąvartyno Takniškių kaime. Vadovaujantis kitų šalių patirtimi, miestuose viena tokia aikštelė turėtų aptarnauti apie 20 tūkstančių, kaimų teritorijose – apie 10 tūkstančių gyventojų. Vadinasi, pas mus šių aikštelių tinklas yra nepakankamas, žmonėms nepatogus.
Alytaus mieste ir rajone turėtų veikti po 3 stambiųjų ir kitų atliekų surinkimo aikšteles. Jau dabar turime ieškoti tinkamų, gyventojams patogių vietų Alytuje, Simne ir Dauguose šiems objektams statyti.
Norint, kad gamtoje mažėtų šiukšlių, pakuočių gamintojai ir importuotojai turėtų visiškai padengti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, gyventojai parduotuvėms grąžinti visą plastikinę, stiklinę, metalinę tarą ir atgauti užstatą, kurį sumokėjo pirkdami prekes.
Ir dar – už atliekų tvarkymą privalo mokėti absoliučiai visi gyventojai, turto turėtojai. Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras, kurį įsteigusios 7 Pietų Lietuvos savivaldybės, turi kvalifikuotų specialistų ir bazę, galėtų svariau prisidėti padedant savivaldybėms organizuoti atliekų tvarkymo sistemas, lėšų surinkimą iš gyventojų. Galime tapti gerokai naudingesni savivaldybių pagalbininkai, nes savivaldybės šiuo metu dar tik kuria savo administracines struktūras, kurios imtųsi atliekų tvarkymo organizavimo, administracinės priežiūros.