Kalotė – šiauriausias Klaipėdos gyvenamasis rajonas. Jo gyventojai užsiima ir verslu, ir gėlininkyste, ir bitininkyste. O pro jų namus Paribio gatve iš Kalotės sąvartyno keliauja valkatos su savo manta ir augintiniais.
Kalotiškiai yra suskirstyti keistomis valdininkų nustatytomis linijomis. Senosios gyvenvietės vidurys priklauso Klaipėdos miestui, o teritorija už geležinkelio linijos bei kitapus kelio į Palangą – nebe uostamiestis…
Dar 1993 metais buvo parengtas projektas, pagal kurį Kalotė pateko į Labrenciškių gyvenamąjį kvartalą. Pagal šį galiojantį miesto valdžios parengtą planą čia turėjo kurtis sodybinių namų kolonijos.
Sovietmečiu Kalotėje buvo įsikūręs kolūkis. Kalotė prie Klaipėdos miesto buvo prijungta 1996 metais.
Artimiausiu metu Kalotės gyvenamajam rajonui nesiruošiama rengti detaliojo plano – jei gyventojai nori spręsti problemas, gali pasidaryti atskirus detaliuosius planus savo sklypams.
Pro namus – „bomžų” kelias
„Viena Kalotės dalis Gargždams priklauso, kita – Klaipėdai. Už geležinkelio žmonės elektrą gauna iš Kretingos, už plento – iš Gargždų. O iki mūsų elektra iš Klaipėdos ateina. Va, kokie čia kampų kampai… Kai reikia valdininkus pasikviesti, prasideda problemos…” – šyptelėjo kalotiškė ponia Albina.
Gyventojai džiaugiasi, jog galų gale pro juos 15-ojo maršruto mikroautobusas važiuoja. Tik žmonės niekaip grafiko nesužino, o vairuotojai kartais patingi iki galutinės stotelės atvažiuoti.
Kalotiškių daržams ir gėlynams trūksta lietaus. „Visur lynoja, o mūsų trobą vis aplenkia. Kartais kaip kunigas dar pakrapnoja. Bet žeme nesiskundžiam, va, iš šiltnamio jau agurkus nebe pirmą kartą skinam”, – pasakojo Albina.
Ponios Albinos šeima gyvena Paribio gatvėje, dažnai dar „bomžų” keliu vadinamoje. Ja iš Kalotės sąvartyno keliauja valkatos. „Darbavausi darže, ir zuikis tiesiai į mane parbėgo į kiemą pagalbos prašyti, o paskui jį – šunys. „Bomžai” nesirūpina tais šunimis, neturi, kuo šerti, tai jie yra ir močiutės ožkas sudraskę. Bet kad patys „bomžai” būtų agresyvūs, negaliu pasakyti. Jie sunkiai eina, griovy paguli, vežimėlius tempia, kartais net jų smarvę vėjas atpučia”, – sakė moteris.
„Tačiau šiemet pati didžiausia problema – varnėnai. Jie tokie įžūlūs šiemet – lesa ir braškes, ir vyšnias, – sakė moteris. – Vakar anyta siuvo agroplėvelę. Mano sesuo klausė, ką čia ji siuvanti. „Jauniausiai anūkei veliumą”, – atsakė. Pasirodo, kad vyšnaitę nuo varnėnų apdengti norėjo…”
Jos anyta – viena seniausių gyventojų bei buvusi Kalotės mokytoja ponia Milda – ne vieną kalotiškį rašyti išmokė.
Auklėjo vaikus ir… agurkus
Ponia Milda su vyru 1959 metais į Kalotę atsikraustė. „Tada dar ant tvarto gyvenome, kad nereikėtų iš Bruzdeilyno važinėti, kol namą statėme”, – prisiminė moteris.
„Mokiausi su stoties viršininko dukterimis. Jos iš Kalotės važiuodavo, o aš Giruliuose įlipdavau. Tokį jausdavau pasitenkinimą, kad aš važiuoju iš kurorto, o jos iš kažkokio kaimo – Kalotės… Nespjauk į vandenį, – nusijuokė ponia Milda. – Taip niekinau tą Kalotę. Bet nebuvo geresnės vietos, kai rinkomės, kur namą statytis.”
Prieš keturiasdešimt penkerius metus, sakė ponia Milda, už geležinkelio nebuvo gyvenamųjų namų – tik sandėliai, fermos. „O dabar už geležinkelio – visas miestelis”, – sakė moteris.
Senąją vokišką mokyklą, kur ji mokytojavo, prieš porą mėnesių gaisras suniokojo. Sudegė ir ten gyvenusi moteris, ir vyras, buvęs ponios Mildos mokinys.
„Tokiomis puikiomis mokyklomis visas Klaipėdos kraštas buvo apstatytas. Tos raudonos plytos neyra, ir universiteto miestelyje nė viena plyta nesuirusi. O juk kiek šūvių gavo…” – svarstė ponia Milda.
Moteris sako buvusi griežta ir reikli mokytoja: ne vieną ir po pamokų yra palikusi. „Kartą spalio mėnesį apie devintą valandą ėjau tikrinti, kaip mano vaikai pasiruošę pamokoms. Atradau keturias moteris – vyno butelį pasistačiusios, kortomis žaidžia… Na, o kur mano Žvinklys? Jau kelintą dieną pastaba įrašyta, o jokio parašo po ja… Pasirodo, kad jis kuprinę į šieno kūgį įkišęs, dar jis namo negrįžęs… O apie pamokų ruošimą nė kalbos nėra. Tai aš ir tas moteris apibariau”, – pasakojo ponia Milda.
„Ir agurkai šiltnamyje yra auklėjami. Jie turi suktis ten, kur liepia močiutė”, – nusišypsojo marti.
„Aplink – prasti žmonės”
Iš Utrių pas dukterį atsikrausčiusi ponia Zuzana kalotiške gali save vadinti jau dešimtmetį. Moterį saugo amsintys sargai. „Čia gražu. Šalia – traukinys, nors aš niekur neišvažiuoju. Netrukdo jis man, man mažiau triukšmo tėra, aš toliau gyvenu nuo geležinkelio. Nors kai važiuoja traukinys, namą purto”, – pasakojo šunį Tubiką vis raminanti gyventoja.
„Čia prasti žmonės gyvena, – žemaitiškai apie kalotiškių kasdienybę porino moteris. – Vieni „pijokai”. Net nebesuskaičiuoju – apie keturias penkias šeimas gyvena… Buvo tokia Plerpienė, sudegė… Abu sudegė – vyras ir moteris. Liuob, būdavo, ateina pas mane, dvidešimt litų paima. Paskui nebeįsileisdavau. Buvo langus kaimynui išmušę… Čia yra pilna „bakūrų” – jauni vaikūzėliai pijokauja, anuos visus į koloniją reikia išvežti. Nudrasko obuolius…”
Moteris sakė sveikatos nebeturinti: šalia esanti daržą duktė pati prižiūrinti, o ir pensijos moteris nebeinanti pasiimti – jai į namus atneša.
Puola pelėsis
Senojoje vokiškos architektūros geležinkelio stotyje dabar yra gyvenamasis namas. Raudonų plytų pastatas jau sunykęs – pro išdaužtus pirmojo aukšto langus švilpauja vėjai.
Ponia Vitalija čia jau ketvirtus metus gyvena.
„Šio buto pirmame aukšte šeimininkė numirė. Dabar viena antrame aukšte gyvenu. Pelija viskas. Jei visi gyventojai būtų, gal ir nebūtų pelėsio. O dabar mes negalime tiek apšildyti šio namo – iš visur pelėsiai eina. Jokių patogumų neturime: vanduo – šulinyje, dujos – balionuose, o tualetas… Kur kas nori, ten savo reikalus ir atlieka”, – skundėsi gyventoja.
Pasak jos, aplink įvairių tipų gyvena. „Svarbiausia, kad jaunimas čia nesirinktų. Suvažiuoja mašinomis į stotį, prišiukšlina, groja ilgiausiai. Renkasi nekultūringas jaunimas, triukšmauja, geria – matot, vien alaus buteliai aplink. Aš dar tvarkydavau. Būdavo, nuvalau, o kitą dieną, kaip tyčia, vėl prišiukšlinta. Paskui nusprendžiau – tepasiunta…” – pasakojo Vitalija.
Ji sakė, kad atvažiavęs jaunimas visokių pramogų prisigalvoja: nuraško obelis ir mėto obuolius iš kitos geležinkelio pusės į medinę Kalotės stotį.
Iki Klaipėdos moteris sako nusigaunanti traukiniu. „Bet sumažino reisų. Anksčiau važiuodavo keturis kartus per dieną. Dabar – tik du. Yra autobusas ir maršrutinis taksi. Iki parduotuvės toli… Atvažiuoja autoparduotuvė, bet vairuotojas atostogavo, o dabar mašiną remontuoja…” – pasakojo kalotiškė.
Prieš ketverius metus, sakė gyventoja, daugiau triukšmo būdavo: aplink gyveno valkatos, vagys, dabar jie išmirė arba išsikėlė kitur. „Pirtelę nugriovė, pardavė. Koklinius pečius išgriovė, irgi pardavė”, – sakė moteris.
Rima Čeliauskaitė
„Vakarų ekspresas”