Jis savas sporto ir pramogų verslo pasaulyje, žaidžia krepšinį ir futbolą. Visada susitvardantis ir pasižymintis subtiliu humoro jausmu sporto žurnalistas bei komentatorius kol kas išvengė populiarumą lydinčio dėmesio ir gandų. Galbūt todėl, kad viešai jis kalba ne apie viską. Asmeninio gyvenimo viešinimas 34 metų vyrui yra tabu. Tai Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės atstovas spaudai Linas Kunigėlis.
– Žurnalistas, komentatorius, futbolininkas, krepšininkas, superberniukas, be to, jaunas, simpatiškas ir tikriausiai pasiturintis vyras – turbūt nepyktum, jeigu ir tave pavadintų svajonių jaunikiu?
– Galima be šablonų ir etikečių? Nežinau, ką atsakyti, nes svajonių berniukai ir mergaitės man kelia juoką. Čia turbūt labiau masinės informacijos priemonių sukurtas dalykas, negu realus pagrindas tokioms kalboms. Aš niekada rimtai nežiūrėjau į tai ir nenorėčiau, kad man būtų klijuojama tokia etiketė.
– Kaip jautiesi Tekančios saulės šalyje? – su Linu kalbėjomės Japonijoje, viešnagės šioje šalyje antrąją savaitę metu – prieš Pasaulio vyrų krepšinio čempionato ketvirtfinalio rungtynes su Ispanija.
– Įdomiai. Tai iš tiesų egzotiška šalis, kurią verta pamatyti – jos žmones, kultūrą ir netgi paieškoti atsakymo į klausimą, kaip japonai sukūrė visuomenę, pirmaujančią pasaulyje daugelyje sričių. Pažintine prasme pamatyti Japoniją ir praplėsti savo akiratį buvo naudinga. Žinoma, Pasaulio čempionato metu aš neturiu galimybių jaustis turistu, bet kaupiu patirtį kitaip – žiūriu ne į parduotuves, o į žmones. Einant gatve stebėti žmones nereikia daug laiko. Mačiau, kaip japonai reaguoja į vieną ar kitą situaciją, kokios yra jų bendros gyvenimo vertybės, elgesio principai, galų gale gali daug suprasti matydamas, kaip automobilį vairuoja taksi vairuotojas ar žmogus elgiasi metro vagone. Tad patirtis tokioje šalyje priklauso nuo to, kiek pastebi ir kokias išvadas pasidarai.
– Tačiau Japonijoje Tau svarbiausia – krepšinis. Ar krepšininkų persirengimo kambaryje jautiesi visiškai laisvai?
– Na, į snukį dar niekas nedavė, neišvarė, todėl manau, kad žaidėjai bent jau toleruoja mane, o kiek esu savas žaidėjams, reikia klausti jų. Su visais rinktinės krepšininkais gerai sutariu, bendrauju.
– Kaip įsivaizduoji savo misiją dirbdamas rinktinės atstovu spaudai?
– Neišvengiamai ir žurnalistams reikia krepšininkų, ir šiems reikia žurnalistų. Todėl mano darbas yra padaryti taip, kad ir vienų, ir kitų gyvenimas būtų kuo lengvesnis ir vieni kitiems kuo mažiau trukdytų. Visa kita – informacijos pateikimas ir panašiai – jau yra detalės. Kol kas nebuvo situacijų, kad komandos santykiuose su spauda man būtų reikėję labai ginti vieną ar kitą pusę.
Tai, kad abi pasikeičia replikomis, yra normalu. Juk tarpusavyje ir krepšininkai pasipyksta, ir žurnalistai kiekvieną dieną nesibučiuoja.
– Esi žaidęs krepšinį, tačiau dabar dažniau Tave galima išvysti lakstantį paskui futbolo kamuolį. Kodėl?
– Krepšinį žaidžiau labai seniai. O futbolas – smagus žaidimas. Su gera chebra tai vienas maloniausių užsiėmimų pasaulyje, esantis netgi aukščiau negu alaus gėrimas.
– Lietuvoje futbolas ir krepšinis yra priešingose barikadų pusėse. Tu tarsi nori išlaikyti pusiausvyrą tarp šių dviejų populiariausių šalyje sporto šakų?
– Aš nieko nenoriu išlaikyti – man tiesiog patinka žaisti futbolą. Priešingos pusės ar nepriešingos – čia turbūt vėlgi žiniasklaidos ir labiausiai kai kurių futbolo veikėjų sukurtas įvaizdis, kurį, kas blogiausia, bando pasigauti ir kitos sporto šakos, atseit krepšinis tarpsta iš valstybės pinigų. Nors futbolo veikėjai nė žodžiu neužsimena arba su replėmis iš jų reikia ištraukti, kiek jie gauna pinigų iš tarptautinės federacijos. Jeigu krepšinis gautų tiek pinigų iš tarptautinių organizacijų, kiek futbolininkai, labai įdomu, kokio pajėgumo rinktinė dabar žaistų Japonijoje ir kokie klubai rungtyniautų Eurolygoje. Metu akmenuką ne į futbolininkų, o į kai kurių futbolo veikėjų daržą, – gerokai surimtėjęs ir net truputį pyktelėjęs bėrė žodžius L.Kunigėlis.
– Ar tiesa, kad esi vadinamas Lietuvos ar bent jau „Prelegentų” Miroslavu Kloze?
– Na, taip. Man tą vokiečio pavardę prilipdė, kai Lenkijoje žaidėme pirmąsias tarptautines rungtynes ir įmušiau įvartį galva. Ir šiaip esu aukštas, tai galvą, žaidžiant futbolą, kartais tenka pakišti.
– Bet turi ir kitą pravardę – Kunigo, kuria ir pats mėgsti prisistatyti bendraudamas su draugais ir pažįstamais. Ji neerzina?
– Ne, paauglystės laikai jau praėjo, – nusijuokė ir vėl tarsi atsipalaidavo pašnekovas. – Kunigas – skamba trumpiau ir patogiau.
– Krepšinį „skaitai” ne kaip žiūrovas, bet kaip specialistas?
– Iš dalies. Komentuodamas aš vis tiek turiu veiksmą matyti daugiau žiūrovo akimis. Pirmiausia turiu sekti kamuolį, o treneriai žiūri visai kitaip. Jie mato penkis žaidėjus, o absoliuti dauguma žiūrovų mato tik kamuolį. Dirbdamas vienas, negalėčiau matyti aikštės trenerio akimis, todėl seku kamuolį. Bet kuo daugiau būnu su komandomis, kuo daugiau laiko praleidžiu kalbėdamas su krepšininkais, be abejo, vis geriau matau ir kitus žaidimo aspektus, kurie lieka už kamuolio judėjimo – kas blogai užtvarą pastatė ar panašiai.
– Kuris užsiėmimas – atstovo spaudai, komentatoriaus, laidų vedėjo – yra Tau sunkiausias ir galbūt mieliausias?
– Man turbūt kaip motinai, kuriai visi vaikai vienodai mieli, – šypsosi, spėjęs užmesti akį į laikrodį, kad nepavėluotų į prieš rungtynes vykstantį komandos susirinkimą rūbinėje. – Jeigu kuris nors iš visų darbų neteiktų pasitenkinimo, aš jo nedirbčiau.
– Galbūt todėl atsisakei darbo krepšinio žurnale?
– Ne dėl to. Aš vis tiek rašau ir dabar, tačiau nesu įpareigotas tai daryti. Tiesiog turiu daugiau laisvo laiko, kurį galiu planuoti. Žurnale dirbau pakankamai ilgai ir negalėčiau pasakyti, kad niekada ten negrįšiu. Bet per septynerius ar aštuonerius metus tas darbas man buvo tapęs rutina.
– Daugeliui komentatorių didžiausi priešai yra kalbininkai. O Tau? Tarmė išduoda, kad esi aukštaitis.
– Iš mano tarmės nesunku suprasti, kad esu iš Utenos, – juokiasi. – Dėl kalbos dar neturėjau labai rimtų bėdų su kalbininkais. Bet kiek galiu, stengiuosi atsižvelgti į jų pastabas. Klaidų daug nedarau, nors įkarštyje gali pasitaikyti ir kokia šiurkštesnė kalbos klaida.
– Keiktis eteryje neteko?
– Ne. Daugiausia rūpesčių būna dėl kirčiavimo. Bet aš turbūt jau nepasieksiu lygio, kad nesulaukčiau jokių priekaištų. Gerai nors tai, kad priekaištai nėra dideli. Be abejo, eteryje kalbu visai kitaip nei bendraudamas su draugais – turbūt kažkoks mygtukas įsijungia ir kalbu normaliau. O šnekant su draugais visko pasitaiko…
– Linai, nors ir iš anksto įspėjai, kad apie asmeninį gyvenimą nekalbėsi, vis dėlto noriu paklausti, kodėl iki šiol esi nevedęs?
– Nežinau. Neturiu atsakymo. O jeigu ir turėčiau, tai vargu ar atsakyčiau.
– Teko skaityti, kad vakarėliuose Tave lydi žavinga tamsiaplaukė advokatė Džiolana Tarvainytė. Galbūt ji bus ta moteris, kuri nutrauks tavo užsitęsusią viengungystę?
– Ir aš esu apie tai skaitęs, bet ta tema nekalbu, – šypteli ir tvirtai nukerta: – Kad ir labai Tave gerbiu, šiuo klausimu manęs prakalbinti nepavyks.
– O ką galėtum padaryti dėl mylimos moters?
– Chm… Turbūt viską, – ilgokai mąsto. – Galbūt yra dalykų, kurių negalėčiau peržengti, bet šiaip galėčiau padaryti daug.
– Galbūt esi padaręs?
– Tokio dalyko, kurį galima būtų pavadinti žygdarbiu, tai tikrai ne. Bet truputį pakvailioti teko.
– Gali papasakoti?
– Neprašyk, tikrai nepasakosiu.
– Ar esi kada nors nusivylęs meile?
– Ne. Žiūriu į tai, kaip ir į visą gyvenimą, kaip į patirtį. Tik nuo tavęs paties priklauso, kiek išmoksti. Galima elgtis vienaip sunkioje situacijoje, galima elgtis kitaip. Yra buvę labai sunkių momentų ir sudėtingų situacijų, bet turi jas išgyventi ir išlaikyti savo principus.
– Kokioms gyvenimo pagundoms esi pasidavęs silpnumo akimirką?
– Kiekvieną dieną joms pasiduodu, – juokiasi. – Rytą pradedu nuo stiprios kavos be cukraus puodelio ir cigaretės. Kartais žinau, kad rytoj laukia sunkesnė diena, bet po futbolo vis tiek su chebra ilgai sėdžiu. Tad mano pagundos – labiau buitinės.
– Silpnybių Linas Kunigėlis turi?
– Manau, kad net viršiju statistinį vidurkį. Mano silpnybės tokios… – trumpam nutyla susimąstydamas. – Cigaretės, alus, kava. Mėgstu patingėti, pamiegoti rytais.
– Kraštutinumų nebūna – narkotikai, muštynės?
– Ne, tai turbūt ne mano charakteriui. Gali kažką galbūt išbandyti, bet viską reikia daryti su protu ir žinoti, kur yra riba.
– O kuo pats sau labiausiai patinki?
– Sunku atsakyti – arba turiu pradėti girtis, ko niekada nemėgstu, arba tegul apie mane kalba kiti žmonės. Manau, tokia savybė, už kurią save vertinu, yra tai, kad visada stengiuosi išlaikyti šaltą, blaivų protą ir „nesiparinti” situacijose, dėl kurių neverta to daryti. Man patinka mano ramesnis požiūris į gyvenimą.
– Ar nesi sirgęs žvaigždžių liga?
– Nežinau, nes šią diagnozę dažniausiai nustato kiti, o ne pats sau.
– Bet kartais žmogus po kurio laiko suvokia, kad žvaigždės sindromas buvo aplankęs.
– Gal ir nejaučiau, gal ir buvo kokių nors požymių. Bet populiarumas man niekada nebuvo tikslas, aš nesu žmogus, kuriam reikia dėmesio. Netgi esu linkęs jo vengti. Aišku, televizijoje su tokiu charakteriu dirbti yra sunku. Paprastai gerųjų televizininkų didžioji dalis yra žmonės, kurie „nesikonfūzija” dėl padidinto dėmesio. O aš savęs negaliu priskirti šiai kategorijai, nesistengiu naudotis šlove ar populiarumu.
– Tačiau dėmesio bus dar sunkiau išvengti, nes šalia visų užsiėmimų dar pradėjai filmuotis reklamoje – tapai „Omnitel” reklaminiu veidu. Kaip jauteisi filmuodamasis?
– Man tai buvo įdomi patirtis, nes iki šiol nebuvau filmavęsis jokiame vaizdo klipe. Visą dieną praleidome filmuodami, pamačiau daug linksmų dalykų, darbas visai nevargino. Buvo smagu, tai vienas epizodų ir dienų, kurios buvo labai linksmos ir įdomios.
– Žinau, kad būdamas Japonijoje likai neabejingas kelių sunkiai sergančių Lietuvos vaikų prašymui gauti suvenyrinius kamuoliukus su krepšininkų autografais.
– Tiesą sakant, esu pakankamai jautrus žmogus. Nesvarbu, kalbame apie vaikus ar apie suaugusius. Visą laiką, kai susiduriu su panašiais dalykais, stengiuosi kažką duoti, bet egoistiškai stengiuosi ir pasiimti – kai kartais pagaunu save niurzgantį dėl nereikšmingų dalykų, yra labai gerai prisiminti, kas yra tikrasis skausmas ir tikroji neviltis, kaip žmonės sugeba kovoti atsidūrę tikrai kritiškose ir beviltiškose situacijose. Ta patirtis leidžia išlikti nesmulkmeniškam ir nesirūpinti dėl dalykų, dėl kurių nė velnio nereikia rūpintis. Labai norėčiau, kad ir krepšininkai ten nuvažiuotų (į Kauno medicinos universiteto klinikas – red.).
– Tiesa, kad ir pats esi neseniai turėjęs rimtų sveikatos problemų, dėl kurių teko patirti sunkią operaciją?
– Taip, bet tai nesusieta su tuo, ką kalbėjau. Tai buvo dar viena patirtis, naudinga man pačiam. Permąsčiau kai kuriuos dalykus, padariau tam tikras išvadas, bet į savo kūną aš reaguoju kaip į daiktą, kuris vis tiek kada nors atitarnaus ir su juo reikės išsiskirti. Tad dėl to neašaroju ir nedramatizuoju.
– Tavo gyvenimo credo?
– Yra tokia berods Šiaurės Amerikos indėnų patarlė: „Neteisk kito žmogaus, nepavaikščiojęs jo mokasinais tris vasaras”. Kartais pavyksta.